Ne. Ne. Ne!!! To negali būti... Tik ne dabar. Tik ne tada kada liko kiek daugiau nei dvylika valandų iki lėktuvo...
Prieš mane stovi jis. Tobulai netobulas. Net buvau primiršusi koks jis gražus. Net ir piktas. Net ir šaltas, koks yra dabar. Rodos, tie mėnesiai, kada buvome atskirai, ištirpo. Aš vėl pajaučiau skausmą. Vėl mane užliejo pykčio banga.
- Ką čia veiki?- paklausiu atsargiai stebėdama šio grobuonio elgesį.
Jis nenuleidžia nuo manęs akių, o aš, net pati negalėdama tuo patikėti, atlaikau jo žvilgsnį. Jis sujuda. Susikiša rankas į šviesiai rudų kelnių kišenes. Lyg nuobodžiaudamas. Bet jis siunta. Matau tai, bet... aš jo jau nebijau...
- Atvažiavau tavęs, brangioji.- „brangioji" nuskamba lyg pašaipa, keiksmažodis.
- Aš nevyksiu su tavimi.- tariu ir šypteliu. Ne iš laimės jį matydama, bet todėl, kad mama stebi.
- O aš tavęs to ir neklausiu.- jo balsas irgi skamba ramiai.
- Jeigu nedingsi iš čia, mie-la-sis,- išspaudžiu dar platesnę pašaipią šypseną.- tuomet kviečiu policiją. Čia neturi nieko.
- Nagi, kviesk.- jis irgi šypteli.- Jeigu nori apsikvailinti.
- Vienintelis kvailys čia esi tu. Niekur iš čia neisiu.
- Suteiksi man tik malonumą išvelkant tave iš čia.- jis sukryžiuoja rankas ant krūtinės. - Net rankos niežti...
- Turi lygiai minutę ir kviečiu policiją.- tariu bandydama išlikti išdidi, nors jis man gerokai per stiprus priešininkas.
- Prašau...- jis mosteli ranka mane tik paskatindamas.
Gerai, manai nenueisiu iki galo? Žiūrėk! Nuo sofos pasiimu rankinę ir išsiimu iš jos tą senutėlaitį telefoną. Paskutinį kartą žvilgteliu į jį, bet jis... pašaipiai šypsosi. Iš manęs. Surenku numerį ir pakeliu telefoną prie ausies. Nenuleidžiu nuo jo akių, lyg bandydama jį įbauginti. Parodyti, kad aš niekur nesitrauksiu.
- Tikiuosi suvoki, kad savo įtėvius išmeti į gatvę.- atsainiai tarsteli jis.
- Kodėl turėčiau?- paklausiu kai pasigirsta pirmas kvietimo signalas.
- Nes namas mano vardu.- jis patenkintas šypteli.- Kaip ir lentpjūvė. Automobilis. Viskas ką jie turi.
- Ką?- jaučiu kaip kambaryje net atšąla pora laipsnių.- Ką čia kalbi?
- Aš išlaikau tavo įtėvius. Nupirkau juos. Nusipirkau ir tave.
Pirmiausia mano reakcija- sutrikimas. Pasimetimas. Po to net fiziškai juntu, kaip pradeda kilti pykčio banga.
- Meluoji...- tariu. Kaip tik tuo metu operatorė atsiliepia, bet aš nutraukiu skambutį.
- Paklausk jų. Net pats nustebau, kaip jie taip pigiai tave mane pardavė.
Giliai įkvėpiau bandydama susivaldyti. Negaliu supanikuoti. Negaliu jam parodyti silpnų vietų, nors jis sėkmingai ir toliau į jas smūgiuoja.
- Kaip tu manai iš ko aš sužinojau, kad tu čia... Ak, mažyte, mažyte... Tėveliai vėl tave nuvylė?
- Tu niekšas...- iššnypščiau.
- Niekada to ir neslėpiau.- jis man vos vos šypteli. - Todėl tu būsi dabar gera mergaitė ir tuoj pat važiuosi su manimi.
- Niekur nevažiuosiu...- žengiu atgal. Tai tiek ir iš tos mano drąsos.
- Priversiu. Žinai tai, tai taupyk mano brangų laiką.
Žvelgiu į jį ir jaučiu kaip viskas manyje nutirpsta. Jis žiaurus. Žiauresnis nei kada nors anksčiau. Žengiu dar porą žingsnių atgal ir pažvelgiu į sėdinčią ant sofos mamą, kuri ašarodama žvelgia į mane. Ji. Tai ji mane išdavė. Tai ji jam išdavė kur aš esu...
Apsisuku ir išeinu. Kaip galima ramiau, nors kyla mintis trenki durimis, nuversti pakeliui kokį gėlės vazoną ar... apsipilti ašaromis. Bet aš kitokia. Aš turiu būti drąsi ir nesileisti jo laužoma. Nes dabar turiu kovoti ir už savo vaiką.
Man žengiant iš svetainės, beveik kaktomuša atsitrenkiu į tėvą, kuris sutrinka mane pamatęs tokią. Dar labiau- kai pamato man už nugaros savo... žentą. Kaip tėtis galėjo parsiduoti? Kaip jie abu galėjo parsiduoti savo vienintelio sūnaus priešui?
Užlipu į kadaise man priklausiusį kambarį ir atsidariusi senutėlaitę sieninę spintą, išsiimu nedidelę kuprinę, į kurią įsimetu kelis rūbus, įsigytus „kelionės" metu. Šį kartą jis laimėjo, bet aš taip lengvai nepasiduosiu. Jis dar labai pasigailės... Nes kažkada jausta meilė jam niekur nedingo. Tik ji dabar pilna neapykantos nuodų.
Krūpteliu, kai išgirstu tylų pabeldimą. Net pagalvoju, kad tai gali būti ir jis, bet jis tikrai nesibelstų. Greičiau įeitų su visomis durimis.
Atsisuku ir stebiu kaip mama atsargiai praveria duris. Lyg tikėdamasi, kad ją iškart užsipulsiu.
- Galim pasikalbėti?- paklausia ji.
Užsegu kuprinę ir nunešusi link lovos, numetu ant gėlėto užtiesalo. Viduje taip verdu, kad taip ir norisi savo mielajai įmotei pasakyti ką galvoju. Bet... negali tas prakeiktas įgimtas mandagumas. Ji prisėda ant lovos krašto.
- Kodėl man nepasakojai, kad nesutari su vyru?- paklausia ji po ilgų dvejonių.
- Jis taip sakė?- nustembu.- "Nesutariu" per švelniai pasakyta.
- Melita, jis padorus vyras...
- Padorus vyras?- nesusivaldau.- Jam net neužteko padorumo meilužę nusivežti į viešbutį!
- Jis vyras... Kartais jie negalvoja... galva...
- Neįtikėtina...- skėsteliu rankomis.- dabar dar ir gini jį? Net ir po to ką jis man ir, beje, tavo sūnui padarė?- mama sutrinka. Ji suneria virpančius pirštus.- Žinau, kad gyvenat iš jo kišenės. Ar jūs neturit nė lašelio padorumo?
- Aš... Mes... neturėjom kitos galimybės. Mes būtume bankrutavę...
- Ir?.. Dabar, kai jumis galima taip manipuliuoti, jaučiatės geriau?- mama nuo mano žodžių pravirksta, todėl man jos net kažkiek pagailo. Tik truputi.- Kodėl? Kodėl jam pranešei kur aš esu?
- Nes nenorėjau, kad liktum su vaiku skurde...- tyliai taria ji, bet aš vistiek išgirstu.
- Ar jis žino, kad laukiuosi?- atsargiai paklausiu.
- Aš nieko nesakiau.- ji pakelia į mane akis.- Tik pati neseniai sužinojau. Ar... vaikas Emilio?
- Ką? Ne! Žinoma, kad ne.- supykstu dar labiau, kad išvis jai kilo tokia mintis.
- Jeigu vaikas tavo vyro, tai kur čia problema? Ar bent žinai kiek kainuoja vaikas? Sauskelnės, drabužėliai, pieno mišiniai... O jeigu dar suserga... Ar apie tai pagalvojai? Ką turėjo tokio baisaus padaryti tavo vyras, kad atsisakei tokio gyvenimo?
- Jis man neištikimas.
- Visi vyrai būna neištikimi. Net ir Jonas kadaise buvo. Ir nekartą. Bet žinai kuo žmonos skiriasi nuo meilužių?- man neatsakius nieko, ji man tėškia atsakymą. - Vyrai visada galiausiai sugrįžta į žmonų lovas. Tad, turėk kantrybės. Palakstys ir grįš. Nerodyk jam savo ožių.
- Atsiprašau?- net išsižioju.- Siūlai jam atleisti?
Mama sutrinka nuo tokios mano reakcijos. Prieinu prie lovos ir pasigriebiu kuprinę, persimesdama ją per petį.
- Tikra mama niekada taip nepasakytų savo dukrai. Tikra mama stotu mūru už dukrą. - žengiu link durų ir jas atidarau, bet tarpduryje sustoju ir atsisuku į sutrikusią mamą. Įmotę.- Tikiuosi, kad pinigai jus paguos senatvėje. Nes likote visiškai vieni...
Su lyg tais žodžiais uždarau duris ir giliai įkvepiu. Leidžiantis laiptais dar girdžiu mamos raudą. Bet išlieku abejinga. Bent jau iš dalies. Net pati savimi didžiuojuosi, kad nepuoliau į ašaras ar klyksmus. Išlikau rami. Net kai iš viršaus pasigirsta įmotės verksmas...
Nusileidusi laiptais Kailą randu jau prie durų besikalbantį su mano įtėviu. Bent jau jo klausantį.
- Dukrele...- pradeda sakyti įtėvis, bet aš tik praeinu pro jį net nepažvelgusi. Aš jiems svetima. Kaip ir jie man.
Išėjus į kiemą susvyruoju, nes tvoskia karščio banga. Pajaučiu kaip širdis iškart pradeda stipriau plakti, o mano kūną išmuša šaltas prakaitas.
- Nedarys scenų.- taria man už nugaros Kailas, pamanęs, kad priešinsiuosi.
Atsilaižau kepančias lūpas ir sunkiai nuryju seiles, bandydama atkimšti nuo spaudimo užgulusias ausis. Žengiu žingsnį, kitą ir stengiuosi nenualpusi pasiekti automobilį. Taip nepasitikiu savo švininėmis kojomis, kad net nesipriešinama įlipu į keleivio vietą priekyje.
Pagaliau visu pajėgumu pradėjus veikti automobilio oro kondicionieriui, pradėjo man grįžti ir sąmonė. Žvilgtelėjau į šalia sėdintį Kailą: jis susikaupęs žiūrėjo į priekį, o jo žandikaulis stipriai sukąstas. Žvelgiant į jį mano širdis dar labiau pradėjo kraujuoti, o kuo labiau artėjome prie Kauno oro uosto, tuo labiau mane pradėjo imti panika. Turiu pabėgti nuo jo. Privalau. Nes jeigu būsiu prie jo, vėl užsidėsiu rožinius akinius. Nes aš kitaip negaliu. Kad ir ką padarė, meilė jam niekur nedingo. Jis mano vaiko tėvas. Bet aš negaliu vėl lyg niekur nieko su juo gyventi toliau. Turiu turėti nors lašą išdidumo.
Vos tik įvažiuojame į oro uosto teritoriją, Kailas persirikiuoja į trumpo laukimo eismo juostą, nes tik ja galima pasiekti terminalo vartus. Bet jis turi vis stabtelėti, o galiausiai sustoja visai. Tikriausiai ką tik atskrido lėktuvas, todėl aplink automobilį šmėžuoja daugybė žmonių su lagaminais. Sustojame kaip tik netoli pagrindinio oro uosto pastato. Rankinėje vis dar turiu lėktuvo bilietą. Jeigu tik man kaip nors pavyktų pasiekti pastatą... Galėčiau šauktis pagalbos ir jis būtų priverstas atsitraukti... Trumpai žvilgteliu į Kailą. Jis abejingu žvilgsniu stebi automobilių kamštį priešais. Žiūrėdama į priekį stipriau sugniaužiu vienoje rankoje rankinę, o kitą lėtai ištiesiu prie durelių rankenos. Dar truputis... Reikės tik greitu judesiu atsisegti saugos diržą ir šokti iš automobilio. Bėgti ir šauktis pagalbos. Jis tikrai nepuls manęs tempti atgal į automobilį stebint tiek liudytojų. Pirštų galiukais užčiuopiu durų rankenėlę...
- Durelės užrakintos.- atsainiai taria jis ir pasuka galvą į mane.- Nepabėgsi.
Instinktyviai sugniaužiu tvirčiau rankinės dirželį. Bet jis pamato. Jis pasvyra link manęs ir staigiu judesiu griebia mano rankinę. Bandau laikyti ją, priešintis jam, bet jis atgaline raka mane stipriai bloškia ir priploja prie sėdynės atlošo. Akimirką dingsta oras iš plaučių ir aš prarandu kvapą. Jis pasinaudoja tuo ir, atėmęs mano rankinę, pasideda ją ant kelių. Automobilių kamštis nežymiai pajuda, todėl jo dėmesys nukrypsta į kelią. Tuo bandau pasinaudoti. Atsisegu saugos diržą ir jį puolu. Nagais. Jis, lyg ir tikėdamasis mano tokio žingsnio, per akimirką atsisega saugos diržą ir sugriebęs mane už gerklės, vėl bloškia atgal prie automobilio sėdynės.
- Galėčiau nusukti tai sprandą net nemirktelėjęs!- surinka jis.- Nesuteik man tokios progos, nes tikrai ja pasinaudosiu!
Jis mane paleidžia. Atgniaužia mano pirštus nuo gerklės. Bet vistiek lieku prisiplojusi prie sėdynės ir ranka susiimu už perštinčios gerklės. Ten kur buvo ką tik jo pirštai. Ten, kur oda liepsnoja nuo jo prisilietimo.
Kailas, dar pasistūmėjęs per vieną automobilį į priekį, atsega mano rankinę ir iškarto ištraukia iš jos skaidrią įmautę su lėktuvo bilietu ir nauju pasu. Jis žvilgteli į mane iš nuostabos kilstelėjęs antakius.
- Nereikia...- sušnabždu, kai jis ištraukia iš įmautės atspausdintą popieriaus lapą su bilietu ir žiūrėdamas man į akis, lėtai perplėšia.
- Kodėl taip elgiesi!- šukteliu jam, kai jis mano bilietą sudrasko dar į kelias dalis.- Ką aš tau blogo padariau?
Bet jis neatsako. Automobilių kamštis prasiskirsto ir jis nuvažiuoja iki terminalo vartų. Apsaugai parodęs mūsų pasus, mano naująjį pasą jis įsideda į piniginę. Jis vėl jį atėmė. Kaip senais laikais...
Įvažiuojame pro saugos vartus ir sustojame netoliese. Matau tolėliau Kailo lėktuvą, į kurį pilamas dar kuras. Kailas sustabdo automobilį ir pasisuka į mane.
- Matau nesupranti situacijos rimtumo, mažyte.- taria jis.- Už tavo pabėgimą tau niekada neatleisiu ir tu dar ne kartą pasigailėsi dėl to. Tad nesuteik man progos tavęs nuskriausti. Nes už pasekmes galėsi kaltinti tik pati save.
Jis išlipa iš automobilio nepalikdamas galimybės kaip nors atsikirsti ir man. Tad išlipu paskui jį. Vos tik jam išlipus, jis pralenkia galvą prisidegdamas cigaretę. Ant jo sprando, pro marškinėlių apykaklę, šmėkšteli tatuiruotė. Nauja. Jis pasidarė naują tatuiruotę! Kyla noras jo užklausti apie ją, bet susitvardau, nes tai jau ne mano reikalas. Kol jis dar nesusivokė, kad laukiuosi, turiu rasti galimybę nuo jo pabėgti.
Mane pasiekia nikotino kvapas, todėl iškart nusisuku duodamasi, kad stebiu tolėliau stovinčius lėktuvus. Tai vienas iš trijų kvapų, nuo kurio mane supykina. Kiti du: kava ir kepti kiaušiniai.
Čia vėjuota, bet bent jau ne taip karšta. Vėjas vis bando išplėšti man plaukus, todėl tenka juo nuolat braukti nuo veido.
- Nusikirpai plaukus...- išgirstu jo balsą.- Man labiau patiko tavo ilgi plaukai.
Jis užgesina nuorūką batu ir žengia link manęs. Nieko neatsakau į jo repliką, tik vėl nusibraukiu plaukus nuo veido. Taip, dabar jie gerokai trumpesni, vos siekia pečius. Nusikirpau juos vieną vakarą kažkokiam motelį, kai manęs negalėjo apleisti jausmas, kaip jis glostydavo man plaukus. Jis juos mėgo, todėl ir nusirėžiau juos. Nors ir dėl to gailėjausi, nes man irgi labiau patiko ilgi plaukai.
- Eime.- taria jis ir bando sugriebti man už alkūnės, bet aš išsisuku.
- Galiu eiti ir pati.
- Puiku. Tai einam.- jis ranka parodo, kad eičiau pirma. Pasigriebiu kuprinės rankeną ir persimetu per petį. Žengiu pirma jo, bandydama kiek įmanoma išlaikyti orumą.
- Tikiuosi savo meilužes spėjai apgyvendinti kitur? - tariu net neatsigręždama į jį.
- Nori dėl to pyktis?
Sustoju ir atsisuku į jį.
- Kodėl manęs tiesiog nepaleidi? Abiems tik padarytum paslaugą.
- Bijai grįžti? Ir turėtum. - jis žengia žingsnį link manęs.- Nes aš tave sunaikinsiu.
- Aš tavęs nebijau.- žengiu irgi link jo.- Tai tu turėtum manęs bijoti, nes tikrai nesileisiu daugiau tavęs žeminama.
Jis nusikvatoja. Piktai ir garsiai.
- Grasini man?
- Tik perspėju. - bandau išlaikyti šaltą balsą.
- Brangioji, nesisvaidyk pažadais, kurių negalėsi įgyvendinti.
- Tikrai?- piktai jam šypteliu.- Tau pačiam reikėtų pradėti tęsėti pažadus.
- Labai išdrąsėjai. Net akis pradėjai man draskyti.
- Nesu tokia naivi, kokia buvau.
- Tikrai? - jis žengia artyn manęs. Per daug arti.
- Niekada manęs negausi. Negausi mano meilės. - sušnabždu įbauginta jo artumo.
- Tavo meilės ir nenoriu. Tavęs irgi. Noriu tik keršto.
- Nori karo?- tariu žvelgdama jam į akis.- Gerai. Karas bus...