- Kelkis, miegale...- mane pažadina sukutenęs dygus skruostas.
- Nenoriu...- sumurmu ir apsivertusi ant kito šono užsidengiu antklode galvą.
- Nagi...- Kailas sugriebia man už kojos ir bando ištraukti iš lovos. - Šiandien juk tavo gimtadienis.
- Tai kodėl negaliu dar pamiegoti?- sumurmu pagaliau atsimerkdama.
- Nes taip miegosi visą dieną, o šiandien daug turime nuveikti.
Tas užsispyręs vyras nutraukia man antklodę visai mane atklodamas. Suspiegiu, kai jis kutendamas mane su savo barzda pradeda glaustytis prie manęs kaip koks katinas.
- Gerai!- suspiegiu.- Nustok! Kutena...
Bet jis vis nesiliauja kol nuo juoko visai man pritrūksta kvapo.
- Tu nepataisomas šiknius, žinojai tai?- tariu bandydama iš po jo išlįsti ir išlipti iš lovos. - Šiandien iki pietų neturiu jokių numatytų darbų, tad galiu sau tai leisti!
- Šiandien į darbą nevažiuosi. Kaip ir aš.- Jis plačiai man nusišypso, lyg žinodamas kažką, ko man turbūt geriau nežinoti.
- Jeigu ir toliau taip šypsosiesi, aš visai nelipsiu iš lovos.- burbteliu ropšdamasi iš lovos.
- Nagi paskubėk...- jis man dar sugeba praeinančiai žnybtelėti skaudžiai į užpakalį. Dievaži, jeigu jis nesiliaus, liks mėlynė. - Kodėl tokia surūgusi tavo nuotaika?- kalba jis toliau sekdamas paskui mane į vonią.- Kad dar vienais metais pasenai?
- Aš ne sena, čia tu senas. - atsisuku į jį.- Pažiūrėsim ką sakysi už trijų savaičių... - bet į mano repliką jis palydi tik dar plačiau išsišiepdamas.- Gerai, eik.- stumteliu jį iš vonios įrėmusi rankas jam į krūtinę.
- Ar turi ką slėpti?- pasišaipo jis, bet užsitarnavęs mano piktą žvilgsnį, skambiai nusijuokia ir išeina.
Nusipraususi ir susitvarkiusi, kad pagaliau būčiau panaši nors kiek į žmogų, pažvelgiu į savo atvaizdą veidrodyje. Trečia diena. Šiandien trečia rami diena, kai niekas nesišaudo, nesigaudo ar šiaip niekas nebando nieko nužudyti. Ramu. Nors, tiesą sakant iš namų išėjau tik vakar, nes reikėjo laiko atsigauti, ypač gydantis sumušimus. Bet tas stebuklingasis tepalas puikiai veikia ir, kartu su pudros sluoksniu, užmaskuoja mėlynes. Nors tie visi kraupūs įvykiai buvo dar visai neseniai, bet dabar viskas pasikeitė iš esmės. Jis pasikeitė. Na, ne kardinaliai, bet bent jau kalbamės. Vakar jis net neprašomas pats pasakė, kad jo žiniomis Emilis dingo iš Milano neribotą laiką. O tai labai mane nustebino... Ne tas faktas, kad jis dingo, bet kad Kailas man pats pasakė neprašomas. Taigi, atėjo taip ilgai laukta ramybė į šiuos namus. Na, bent jau tarp mūsų. Kailas, išsprendęs bėdas su manimi, visą dėmesį skyrė sesei, kuri aną naktį negrįžo nakvoti. Todėl Kailas pasiuto ir jie vėl susikapojo. Kitaip ir nepavadinsi to žodžių mūšio. Nors jai jau dvidešimt, bet jis laiko ją mažamete, tad net bijau pagalvoti, jeigu kada likimas mus apdovanos ir mes tapsime tėvais, jis visai išprotės nuo savo kontrolės sindromo... Bet tai tikrai dar negreitai bus... Nors jau mano gydymo kursas seniai baigtas, bet nieko gydytojai nenori prognozuoti.
Susiruošusi nusileidžiu į apačią ir mane pasitinka... šventinis pusryčių, o gal vertėtų pasakyti- priešpiečių, stalas. Visų namiškių išglėbiasčiuota ir išmyluota pagaliau galiu prasibrauti ir iki savo vyro, kuris šiandien nenustoja niekaip šypsotis. Gaunu ir dovaną. Nuo Danielės. Žadėtą apyrankę, kurios raudonos gijos ir amžinybės karulis, kaip ji bent jau taip sako, simbolizuoja amžiną meilę. Labai to tikiuosi. Labai viliuosi, kad ji bus teisi...
- Ar aš irgi tokią gausiu?- paklausia Kailas dukterėčios apžiūrinėdamas mano dovaną.
- Padovanosiu ir tau, dėde, per tavo gimtadienį.- patenkinta, kad patiko jos dirbinys, ji plačiai šypsosi.- Irgi nori raudonos apyrankės?
- Noriu tokios pačios. - šypteli Kailas ir pažvelgia į mane.
Pažvelgiu į mūsų riešus, kuriuos puošia niekada mūsų nenusiimamos apyrankės. Tai daug daugiau nei vienodos pavardės ar vestuviniai žiedai. Net nežinau kas gali būti dar labiau asmeniškesnio. Bet, kaip visada jis sugeba mane nustebinti... Bet tai sužinau tik vėliau vakare...
Po pusryčių Lučia atneša tortą, ant kurio net puikuojasi degančios žvakės. Na, kai ant nedidelio torto paviršiaus yra sugrūdžiama dvidešimt trys žvakės, tai tikrai pasijauti sena...
- Sugalvok norą!- sukrykštauja Danielė suplodama rankomis iš nekantrumo.
Net pasimetu. Žvelgiu į degančias žvakes ant gimtadienio torto ir bandau sugalvoti norą. Kilsteliu galvą ir pažvelgiu į Kailą. Jis apkabina mane ir priglaudžia lūpas man prie smilkinio. Jaučiu kaip širdis suvirpa. "Noriu padaryti jį kada nors tėvu"- tariu mintyse ir pasilenkusi su Danielės pagalba užpučiame žvakes. Visi pradeda ploti, o Kailas stipriai mane apkabina. Labai tikiuosi, kad šis paprotys ne iš piršto laužtas...
Po pusryčių Kailas mane išsiveža į miestą. Matau, kad jis vis labiau žvilgčioja nerimastingai į mane. Gal todėl, kad rytoj išvažiuojam trumpučių atostogų į Monaką? Gal kažkas kito jam neduoda ramybės? Bet kur tu jį suprasi...
Dar trumpam užsukame į mano darbą. Taip Felisitė reikalavo. Žinoma, ten pasitinka jau gerokai išaugęs mūsų kolektyvas su pirma jų stovinčia mano geriausia drauge, kuri man įteikia milžinišką gėlių puokštę, priversdama Kailą vartyti akis. Na, jis ne iš tų, romantikų, bent jau pats taip tvirtina, kad dovanotų gėles... Kartu bendradarbiai yra paruošę dar vieną tortą su žvakutėmis, kurias pūsdama vėl pakartojau tą patį norą, taip užtvirtindama jį. Gal dvigubai to panorėjusi, padidinsiu taip savo šansus?
Po dar vieno gabalo torto pradedu dūsauti, nes jeigu taip ir toliau, nebetilpsiu į drabužius. Niekada nemėgdavau savo gimtadienių, nes per juos jausdavausi vieniša. Bet dabar... Turiu nuostabią naują šeimą, mylimą vyrą ir daug draugų. Tad ko norėti daugiau? Bent jau kol kas...
- Mažute, mums jau reikia važiuoti.- taria Kailas nutraukdamas mano pokalbį su Felisite ir nauju mūsų kūrybos vadovu.- Mums jau tikrai metas.
- Kur važiuosit?- paklausia Felisitė su šypsena jo. Kailas tik pavarto akis ir plačiai suktai nusišypso.- Kailai Makena, nejau tapai romantiku?
- Nesulauksi, jau greičiau pragaras užšals.- jis suneria rankas ant krūtinės, bent jau bandydamas atrodyti bent kiek atšiauresnis. Bet Felisitė jį permato kiaurai, todėl ji tik pradeda kvatoti.
- Dieve...- papurto ji galvą.- Nesulaukiu kol sužinosiu...
Kailas nusiveža mane į centrą ir pastatęs automobilį, paima mane už rankos nusivesdamas gatve.
- Kur mane vediesi? - paklausiu, nes jo akys paslaptingai spindi.- Ką sugalvojai?
- Pasitiki manimi?- jis sustoja ir atsisukęs į mane, savo delnais suima mano skruostus. Pasilenkęs pražvelgia man į akis taip priversdamas mane dar labiau nerimauti.
- Dabar tikrai ne... - jis tikrai kažką sumąstė ir tikrai bijau sužinoti ką.
- Mažute, aš būsiu su tavimi, gerai?- jis man nusišypso ir pabučiuoja mane. Tiesiog taip paprastai. Viduryje gatvės.- Tai bus tavo gimtadienio dovana. Tik turi manim pasitikėti, gerai?
Klusniai linkteliu galvą ir jis, paėmęs mane už rankos, nusiveda toliau gatve. Einame gerą gabaliuką, tad jau pradedu gailėtis, kad užsidėjau basutes tokiu aukštu kulnu. Galiausiai sustojame prie gatvės gale stovinčio paprasčiausio pastato.
- Pasiruošus?- paklausia Kailas ir pastebiu, kad ir jis jaudinasi.
Linkteliu jam, nes negaliu ištarti žodžio. Kailas atidaro duris ir mane pirmą praleidžia į blankiai apšviestą patalpą. Pradžioje pamanau, kad čia kažkokia nusikaltėlių gūžta, bet kai akys apsipranta prie negausaus apšvietimo, suprantu, kad atsidūriau... tatuiruočių salone... Iš nuostabos net išpučiu akis. Ką mes čia darome? Atsisuku į Kailą, kuris atidžiai stebi mano reakciją.
- Darysiesi tatuiruotę?- galiausiai pralemenu atgavusi kalbos dovaną.
- Ne...- jis lėtai papurto galvą.- Tatuiruotę darysiesi tu.
Pajaučiu, kaip apatinis mano žandikaulis tekšteli į grindis.
- Mažute, žinau, kaip pergyveni dėl rando, tad pamaniau, kad jeigu pasidarytum tatuiruotę, jaustumeisi drąsesnė ir nebesigėdintum jo...- jis paima mano ranką ir pakėlęs prie lūpų, pabučiuoja randuotą riešą žemiau apyrankės.- Man skaudu kiekvieną kartą stebėti tavo skausmo išraišką veide, kai žvelgi į jį, prisimindama kas blogo nutiko, bet... Labiau už viską pasaulyje noriu tai ištrinti iš tavo gyvenimo, bet negaliu... Tad leisk bent jau panaikinti tai simbolizuojantį ženklą. Suprasiu, jeigu nenori, bet man tikrai skaudu, kad kiekvieną kartą, kai žvelgi į jį, atsimeni tik juodžiausias mūsų dienas...
- Aš...- bandau pralementi...- labai mane nustebinai...
- Mažute, aš neverčiu tavęs.
- Aš buvau pagalvojus apie tatuiruotę, bet... kažkaip nedrįsau...
- Neskubėk, jeigu neišsirinksi ar abejosi, atidėsim, o gal ir visai pamiršim, gerai?
- Bet aš noriu. Ir žinau ko noriu.- tariu jam žiūrėdama į akis.- Tik labai bijau skausmo...
- Aš palaikysiu tave, gerai?- nusišypso jis.
Kailas sutrinka, kai meistrui, mus nusivedus į kitą patalpą, paaiškinu ko aš noriu, bet galiausiai lieka sužavėtas. Ir net labiau nei aš pati galvojau...
Taigi, geras tris valandas kenčiu kaip adata bado man odą. Matau, kaip po oda leidžiamas rašalas palieka žymes. Bet žinote ką? Man nebaisu... Nes jis šalia, nes jis padarė tai, ko niekada gyvenime negalėjau įsivaizduoti. Net ir tie likę neištarti trys žodžiai nublanksta prieš jo poelgį. Visą tą laiką, mes žvelgiame vienas į kitą kvailai šypsodamiesi, negalėdami patikėti tuo ką darome...
Taigi, tik vakare išeiname iš tatuiruočių salono. Kailas mane paima už rankos. Abu instinktyviai pažvelgiame į savo pleistrais užklijuotus riešus... Po jais slepiasi mūsų vieningumas, mūsų istorija. Kiekvieną kartą pažvelgę į savo riešus, matysime po angelo sparną, o kai susikibsime už rankų, sparnai susijungs ir mes tik kartu galėsime pakilti į dangų surasdami savo rojų. Bet tik kartu. Nes po vieną mes jau neegzistuojam.