Darbe užsisėdžiu iki vėlumos. Ne todėl, kad turėčiau daug darbo... Aš ten slepiuosi. Žinau, kad tai kvaila ir vistiek reikės grįžti namo, bet delsiu iki paskutinės akimirkos. Jis išėjo ir man net nepaskambino... Kažkaip tikėjausi, kad bent jau jis bandys susisiekti su manimi, norės pasiaiškinti. Bet iš jo tyla... Jis net nesugeba bent jau paprasčiausio melo suregzti, kad bent kiek palengvintų mano skausmą...
Supratusi, kad vistiek amžinai čia nesislėpsiu, grįžtu namo, nors ir Felisitė primygtinai prašė važiuoti pas ją į namus. Bet ji ir taip padarė dėl manęs per daug. Vistiek kada turėsiu stoti prieš jį. Tad geriau jau tai padaryti kuo greičiau. Nes skauda taip labai, kad jau daugiau skaudėti nebeįmanoma...
Grįžusi namo jo net nerandu, nes jis paprasčiausiai dar negrįžęs... Iškart prisigalvoju įvairiausių vietų, kur jis gali būti. Bet jo draugija visose menamose vietose išlieka ta pati. Ilgakojė blondinė, ideali jo partnerė...
Patraukiu į terasą. Nenoriu eiti į miegamąjį, nes ten per daug jo buvimo pėdsakų. Išeinu į terasą ir atsirėmusi rankomis į turėklus, pakeliu akis į žvaigždėtą dangų. Seniau žiūrėdama į žvaigždes pasijusdavau geriau. Dabar žvelgiant į jas norisi verkti... Nes jos per daug man primeną tą tobulą akimirką kai jas stebėjome kartu. Kai manėme, kad laikas, kurį norime praleisti kartu, turi ribotą limitą... Nesuprantu... Tikrai nesuprantu jo elgesio...
- Ilgai dirbai.- krūpteliu nuo sodraus balso.
- Turėjau daug neužbaigtų darbų.- tariu pažvelgdama į Korbį.
- Kaip jums sekasi?- pasidomi jis priartėdamas prie manęs.
- Neblogai. Sakyčiau, kad gerai. Šiandien susitarėme dėl pelningo užsakymo.
- Kokios jūs greitos. Šaunuolės.- šypteli jis man.- Žinojau, kad esi talentinga.
- Ačiū, bet čia ne vienos mano nuopelnas.
Korbis nuoširdžiai man nusišypso spusteldamas petį. Jo draugija bent akimirkai atitraukia nuo blogų minčių. Bet... deja...
- Labas vakaras.- pasigirsta gilus Kailo balsas.
Jis žengia į terasą ir iškart prisidega cigaretę.
- Kodėl nemiegat? Čia koks lunatikų vakarėlis?- pažvelgia savo niekšo akimis į mus.
- Tu kaip visada spinduliuojantis gerą nuotaiką, broli.- nusišypso vėl Korbis.- Kaip sekėsi susitikimas?
- Viskas sutvarkyta. Kitaip ir būti negalėjo.- Kailas vieną ranką įkiša į kelnių kišenę, o kitą prisitraukia smilkstančią cigaretę sau prie lūpų. Žvilgsniu ir toliau varsto mane nerodydamas nė trupučio gėdos jausmo. Tas... tas... net nesijaučia kaltas!
- Tuomet... puiku.- Korbis žvelgia tai į mane, tai į brolį. Nejaukiai pasimuistęs jis žengia link durų- Labanaktis...
Korbis išeina taip ir negavęs palinkėjimo atgal. Kailas lėtai išpučia dūmus į viršų, kurių baltas debesys išsisklaido sodo žibintų šviesoje. Bet akių nuo manęs nenuleidžia. Stebi kiekvieną mano krustelėjimą.
- Tai neturi nieko man pasakyti?- paklausia jis kiek prikimusiu balsu.
- O ką aš tau turėčiau sakyti?- įdedu be galo daug pastangų, kad mano balsas nedrebėtų.
- Nežinau...- jis vėl užtraukia cigaretės dūmą ir vėl išpūsdamas juos į viršų.- Gal bent jau pradžioj: kodėl ant manęs užsiundei Felisitę?
- Klausi manęs to?- net išsižioju iš nuostabos. Jis visai gėdos jausmo neturi!
- Kaip girdėjai. Nebent jau pradedi skųsti klausa.
- Tu idiotas?- supykstu.- Kas tau darosi?
- Tai tau kas darosi? Staiga pabėgi nieko nesakiusi ir palieki mane kaip kvailį viduryje gatvės, o paskui dar ta... užsipuola. - jis susierzinęs gestikuliuoja ranka, laikančia cigaretę.- Jums čia ką? Hormonų audros ar pavėluotas PMS?
- Tu tikrai idiotas...- papurtau galvą negalėdama juo patikėti.
- Žiūrėk ką kalbi, kad nereikėtų paskui gailėtis.- jis lėtai užgesina nuorūką ir pažvelgia į mane.
- Mes matėm tave... Su Lena...
- Ir?- jis pamatęs mano sumišimą, trukteli marškinių rankoves aukštyn apnuogindamas riešus.- Kiek žinau aš ten buvau su ja susitikęs. Bet tai vistiek nepaaiškina tavo elgesio.
- Negaliu patikėti...- stipriai papurtau galvą ir nužeriu plaukus per petį.- Susitikinėji su kita, kurią dulkini tiek metų ir dar man drįsti priekaištauti?
- Niekas nieko nedulkina, atsitokėk!- pratrūksta jis, bet po akimirkos susitvardo ir kalba toliau ramesniu balsu. Kaip su vaiku.- Ji mano draugė. Tik draugė. Juk sakiau, kad tau esu ištikimas.
- Sakei, kad su manim praleidi visą laisvą laiką... O su meiluže susitinki, pasirodo, darbo metu.- pagiežingai jam šypteliu.- Kaip patogu... Tu tikras Kazanova...
Kailas stipriai sukanda dantis ir išsitraukia dar vieną cigaretę. Žiebtuvėlis sukibirkščiuodamas blausia liepsna apšviečia to velnio veidą.
- Ar tu pati suvoki kokias nesąmones kalbi?- jis išpučia dūmus į nakties orą. Mano dėmesį patraukia kitoje jo rankoje tarp pirštų stumdomas žiebtuvėlis.
- Tu iš manęs tyčiojiesi? Man jau gana tų tavo nesąmonių!
- Kas po velnių tau darosi? Nes nė trupučio tavęs nesuprantu. Kodėl siunti ant manęs?- man tylint jis kalba toliau gestikuliuodamas smilkstančią cigaretę laikančia ranka lyg baidydamas įkyrius vabzdžius.- Taip, pietavau su ja, nes tai buvo darbo susitikimas. Ko čia nesupranti?
- Nesuprantu, Kailai, tikrai nesuprantu... Nesuprantu kodėl taip elgiesi...
- O kaip man elgtis? Pati mane puoli. O dar tas Felisitės išsišokimas...- jis užgesina nebaigtą rūkyti nuorūką ir žengia link manęs.- Mažute, nieko nebuvo. Kaip ir sakiau, tai tik dalykinis susitikimas.
- Netikiu...- žengiu atgal vėl išlaikydama nors kokį atstumą tarp mūsų.
- Lena to naujai pristatomo vyno veidas. Juk pati pasiūlei, kad jį turi pristatyti moteris. O ji daug dirbusi reklamoje, tad ją ir pasirinkom. Ji idealiai tam tinka, todėl susitikome pietaujant aptarti kelias detales. Čia tik draugiškas susitikimas ir nematau kodėl turiu tau aiškintis.
- Parinkai mano kuruojamam projektui savo meilužę?!
- Ji man ne meilužė...- iškošia jis pro sukąstus dantis.
- Ar ir tie prezervatyvai bute buvo skirti jai? Sakyk, Kailai, ar ją dulkini per pietų pertrauką ar reikia iš anksto numatyti datą tavo perkrautoje darbotvarkėje?
- Užteks!- rikteli jis priversdamas mane krūptelėti.- Tu per savo pavydą nieko nematai. Sakau tau tiesą, po velnių!- jis rankomis persibraukia plaukus.- Juk sakiau, kad jie pirkti tau! Nori įrodymų? Gerai. Važiuojam dabar pat į butą ir parodysiu, kad visi savo vietoje. Mažute, jie tik dėl tavęs...
- Ane?- nesusilaikau nenusivaipiusi nuo tokių jo žodžių.- Bet kažkodėl dar nė karto neįstengei jų užsimauti... Tad šis tavo melas šį kartą neišdegs...
- Dieve mano... Taip, tuos kartus nesisaugojau, nes tu užklumpi mane nepasirengusį... Daugiau tai nepasikartos.
- Taip, nepasikartos, nes tiesiog daugiau TO nebus tarp mūsų.
- Grasini man neduoti sekso?- piktai nusijuokia jis.- Mažute, tu pati ant manęs lipi...
Žvelgiu į jį ir negaliu patikėti, kad čia tas pats žmogus, su kuriuo taip nuostabiai leidau kelias paskutines dienas... Jo žodžiai taip mane sužeidžia, kad bet kurią akimirką galiu apsipilti ašaromis. Vėl pasijaučiu kvailės vietoje... Todėl pasirenku pabėgimo galimybę. Aš dar per silpna prieš jį kovoti lygiavertėje kovoje.
- Mažute, palauk...- jis sugriebia man už rankos ir priverčia mane sustoti.- Atsiprašau, tikrai taip negalvoju. Nenorėjau įskaudinti tavęs.
Metusi į jį piktą žvilgsnį išplėšiu ranką jam iš gniaužtų ir pasileidžiu bėgte į viršų. Įlėkusi į kambarį, krentu į lovą ir pagalvei išlieju savo ašaras... Rauda taip drasko mane, kad net negirdžiu kaip jis įeina į kambarį.
- Mažute...- jis paglosto man plaukus.- Mieloji, neverk... Tikrai nenorėjau tavęs užgauti. Kartais pagalvoju tik pasakęs...
Man ir toliau nesustojant verkti jis atplėšia mane nuo ašarų permirkusios pagalvės ir pasisodina ant kelių.
- Melita, aš tikrai gailiuosi, kad taip pasakiau... Buvau suirzęs, kad pabėgai nuo manęs gatvėje. O tas Felisitės hormonų antpuolis dar labiau sugadino dieną... Brangioji, tikrai nenorėjau išsilieti ant tavęs... Nieko tarp manęs ir Lenos nebuvo ir nebus. Nei su jokia kita.
- Netikiu tavimi... tiesiog netikiu...- tariu bandydama ištrūkti iš jo glėbio, bet jis manęs taip lengvai nepaleidžia.
- Bet aš sakau tiesą. Net minties nebuvo tave išduoti. Trokštu tik tavęs. Nes tu man esi vienintelė... Melita, aš...
Ir jis nutyla... Taip ir nepabaigęs minties... Jis vėl pasirenka nutylėti tiesą...