Kitą dieną išsiruošiu į darbą. Nors ir kaip Kailas man prieštarauja, bet negaliu praleisti šiandienos susitikimo. Felisitė susisiekė su vienu iš mūsų klientu ir pasikvietė jį pietų į vieną iš tų prabangių restoranų Milano centre. Aišku, būtų patogiau susitikimus rengti mūsų ofise, bet baldų užsakymas vėluoja ir neturim tiesiog kur klientus priimti.
Kažkuris iš apsauginių jau yra parvaręs mano gražuolę audi iš prekybos centro aikštelės, todėl vėl sėdu į ją. Nors... kažkiek ir bijau... Išvažiavus į pagrindinį kelią nuolat sugaunu save stebinčią galinio matymo veidrodėlį tikėdamasi išnyrančio to paslaptingojo sidabrinio BMW automobilio. Bet kelyje tik mes: aš ir paskui važiuojantis apsaugos automobilis. Ir visi kiti niekuo neišsiskiriantys automobiliai... Bet tai mažai ramina, nes jau man išsivystė paranojos jausmas.
Laimei, mano baimės nepasitvirtina ir niekieno netrukdoma laimingai ir saugiai pasiekiu ofisą. Visą pirmąjį dienos dalį užtrunkame kol su savo partnere aptariame kiekvieną pasiūlymo smulkmeną. Nes mes nenorim susimauti. Nes jeigu klientui patiks mano kiek kitokia reklamos kampanijos strategija, gausime neblogą užsakymą.
Artėjant susitikimui su klientu pradedu jaudintis. Kaip ir mano partnerė, nors ji ir bando išlikti pozityvi ir šmaikšti. Nes ir ji įdėjo per daug pastangų bandydama palenkti klientą mūsų naudai, kad galėtume vėliau jį lengvai prarasti.
Važiuojame mano automobiliu, nes labai viliuosi, kad vairavimas mane nors kiek nuramins ir privers sutelkti mintis. Vos spėjame nepavėlavusios, nes priparkuoti pietų metu automobilį centre yra tikras iššūkis. Vien todėl ir liepiau apsaugos vyrams laukti mūsų ofise. Nors, nesaugumo jausmas ir labai didelis, bet neleidžiu tariamoms baimėms gadinti savo pirmojo susitikimo.
- Kalbėsi tu.- tariu draugei mums žengiant į restorano vidų.
- Nepalik manęs taip...- suinkščia ji.- aš irgi labai bijau...
Mes susikimbame parankėmis ir viena kitą drąsindamos žengiame link mūsų jau laukiančio kliento restorano gilumoje.
Pietūs ir pristatymas praėjo geriau nei tikėtasi. Nors mes ir buvome sutarę, kad jiems pasiūlysime dvi idėjas kaip pristatyti rinkai beprotiškai brangią batų kolekciją, bet, Kailo aistros praėjusią naktį įkvėpta, papildomai pridedu ir dar dvi, kažkiek šokiruojančias, idėjas. Nors ir kaip jaudinomės, bet praktiškai kalbėjom nesustodamos. Aš apie idėjas ir galimas jų realizacijas, o Felisitė- apie didžiausią jos aistrą- batus. Klientas lieka sužavėtas mumis, todėl jis pasiūlo mums ilgalaikį bendradarbiavimą ne tik ateinančiai kolekcijai, bet ir sekančiai. Be to, mūsų reklaminė kampanija bus afišuojama ne tik Milane, net ne vien visoje Italijoje, bet ir dalyje Europos. Tai net pranoko didžiausius mūsų lūkesčius.
- Ar supranti, kad kai įgyvendinsim šį projektą, mums bus atidarytos visos durys?- netveria džiaugsmu mano partnerė mums išėjus iš restorano.
- Ir uždirbsime šešiaženklę sumą.- negaliu liautis ir aš šypsotis.
- Ir per pirmą kontraktą. Melita, tu geniali! Tikras lobis!
- O tu jame tūnantis auksas.- kumšteliu draugei ir kikendamos nueiname gatve link automobilio.
Tikrai labai džiaugiuosi, kad mums taip pasisekė. Nekantrauju apie tai papasakoti Kailui. Noriu, kad jis didžiuotųsi mumis. Nes mums pavyko. Aš irgi kažką galiu...
- Ar galėtum pasikalbėti su Tomu, kad jis parengtų mums bent jau pavyzdinę sutartį. Nelabai susigaudau tuose teisiniuose reikaluose. Vis tiek Tomas artimesnis Kailui, nei Sebis. - taria Felisitė.
- Grįžus į ofisą paskambinsiu jam ir paprašysiu pagalbos. Žinant koks Tomas geraširdis, jis tikrai neatsisakys mums padėti.
Staiga Felisitė sustoja sugriebdama man už rankos. Jos veidas persikreipia, o akys prisimerkia.
- Kas nutiko?- paklausiu.
- Eime.- taria Felisitė vis dar stipriai laikydama mane už rankos. Per stipriai, nes jos smailūs ilgi nagai skaudžiai susminga man į odą.
- Ar gerai jautiesi?- paklausiu jos pasekdama jos žvilgsnį ir atsisukdama.
O to pamatyti tikrai nesitikėjau... Dabar jau mano nagai susminga į draugės odą... Kitoje gatvės pusėje, prie vieno iš restoranų, kuriame dažnai mane vedasi Kailas, priparkuotas jo automobilis. Bet ne čia esmė... Netoliese, vos tik išėjus iš restorano, stovi Kailas. Su blondine. Su ta pačia blondine, su kuria susitikinėjo ilgą laiką. O iš pažiūros vis dar susitikinėja, nes jie taip įsitraukę į atsisveikinimo ceremoniją, kad net neišgirsta kaip į grindinį dužta mano širdis.
- Melita...- tyliai taria Felisite.- Važiuojam.
- Ten Lena? Ta, su kuria jis susitikinėjo?- paklausiu jos nenuleisdama nuo jų akių. Matau, kaip Kailas jai kažką pasako ir ji nusijuokia.
- Aš nebendrauju su kekšėmis... Melita, einam. Nekankink savęs. - kaip tik tuo metu jie pasibučiuoja į skruostus ir Kailas nueina prie savo automobilio. – Tai gali būti ir nekaltas susitikimas...
Nors ji tik bando mane paguosti... Nes ir pati taip negalvoja. Leidžiuosi draugės nutempiama iki automobilio. Felisitė paima man iš rankų automobilio raktelius ir pati sėda už vairo. Paskutinį kartą prieš sėdant į automobilį pažvelgiu į kitą gatvės pusę. Kailas kaip tik tuo metu pakelia galvą ir mūsų žvilgsniai susitinka. Matau kaip jis sutrinka mane pamatęs, pamatęs, kad aš jį matau... Bet jis kilsteli ranką pasisveikinant su manimi. Įsivaizduojat kaip tuo metu turiu jaustis? Mano mylimiausias, brangiausias žmogus, susitikinėja su kita ir dar drįsta man mojuoti... Įsėdu į automobilį ir užtrenkiu dureles. Kailas kaip tik tuo metu bando pereiti per gatvę. Bet Felisitės net nereikia raginti, nes ji staiga šauna iš vietos, taip mane atitolindama nuo vyro, po kurio kojomis šiuo metu mėtosi mano širdis...
***
Felisitė mane parveža į darbą. Grįžtame tyloje. Rodos, net nekvėpuoju. Ji nusiveda į savo kabinetą ir į rankas įbruka šalto vandens stiklinę. Per prievartą gurkšteliu vandens suvilgydama sukepusias lūpas.
- Melita... pasakyk ką nors...- ji prisėda prie manęs ir paima mano rankas.
- Ar tu žinojai?- pakeliu į ją akis.- Žinojai, kad jis susitikinėja su ja?
- Ne!- jos akys išsiplečia iš nuostabos.- Jeigu būčiau žinojusi, būčiau jį pirma pakorusi už tam tikros vietos... Niekada to neslėpčiau nuo tavęs, kaip ir nenoriu, kad tu tokių dalykų slėptum nuo manęs.
- Bet kodėl?..- jaučiu kaip pradeda draugės veidas lietis nuo besikaupiančių ašarų akyse.- Kodėl jis taip elgiasi?
- Tuoj sužinosim...- taria ji stodamasi.
Atsisukusi pamatau įžengiantį į mūsų ofisą Kailą. Felisitė kaip uraganas išlekia iš kabineto ir nulekia prie jo. Kadangi kabineto sienos stiklinės, galiu juos matyti, bet ne viską girdžiu. Kailas bando praeiti pro mano draugę link manęs, bet ji jam užkerta kelią.
- ... ją matysi tik tada, kada ji pati to norės!- atsklinda draugės balsas.- Nemanyk, kad ji viena. Ji turi mane ir tu manęs neįbauginsi, tad nešdinkis iš čia kol dar neiškviečiau apsaugos ir neišmetė tavo prisidirbusios subinės!- Felisitė demonstratyviai ištiesdama ranką parodo jam duris.
Kailas irgi kažką piktai jai pasako, per tyliai, kad išgirsčiau, bet Felisitė net neketina trauktis jam iš kelio.
- Tu mano mirtininkų sąraše, Kailai!- toliau jį puola Felisitė.- Visada galvojau, kad tu be sąžinės, bet net ir mane sugebėjai nustebinti.
- Ir gerai. Galit abi eiti *@/*- pasigirsta Kailo nervingas balsas.
Jis susierzinęs persibraukia sau plaukus ir metęs link manęs trumpą žvilgsnį, apsisuka ir išeina.
- Ir gerai. Tikrai rekomenduosiu ten nueiti tavo žmonai. Bent jau bus lygiosios.- mesteli dar jam Felisitė.
Kailas atsisuka ir kažką jai atsako, bet taip ir neišgirstu ką. Jam išėjus- pratrūkstu. Pravirkstu ir šį kartą jau mano draugei reikia šluostyti mano ašaras...