Stebiu su šypsena kaip Sandra bando apšviesti mus, koks sudėtingas ir varginantis modelių gyvenimas. Esmė kantriai linksi galva, nors žinau, kad ji vos tvardosi nepradėjusi juoktis. Juk ji nuo paauglystės buvo gan žymus modelis, daugiausiai žingsniuodavo podiumu atstovaudama žymiausiems madų namams. Jos laukė didi ateitis, bet ji pasitraukė net nespėjus jai pilnai sužibėti. Ji pasišventė šeimai, vyrui ir dukrai. Kažin ar ji kada gailėjosi to? Niekada nedrįsau jos to paklausti...
Nors Sandros balsas vis pertraukdavo mano mintis, bet ilgesys vyrui vis sugrįždavo. Kailo laukiu nekantraudama. Ir su baime. Taip, aš per didelė bailė ir jam iki šiol nepasakiau kas nutiko jo automobiliui. Nors kalbamės kiekvieną vakarą. Ilgai. Bet jam paskambinus... Na, užmirštu viską aplinkui. Jis priverčia mane užmiršti.
Jo automobilis taip ir liko netaisytas, nors Felisitė būtų man paskolinusi pinigų, bet nemačiau esmės. Vis tiek per ilgai jį tvarkys. Tad belieka susitaikyti ir laukti kylančios audros iš už Atlanto.
Užsimerkiu ir atmetusi plaukus, leidžiu maloniai saulei glostyti man veidą. Šiandien noriu praleisti dieną gerai. Pasimėgauti ja. Nors ir labai ilgiuosi jo. Dar diena. Dar viena naktis. Liko tik tiek.
Krūpteliu, kai pajuntu lūpas man ant kaklo. Ir šerelių kutenimą. Rodos, net širdis pradeda stipriau plakti. Atsimerkiu ir atsisuku. Už manęs stovi jis... Ką jis čia veikia? Juk žadėjo grįžti tik rytoj...
Cypteliu ir puolu jam ant kaklo, vos neapversdama kėdės. Kailas vos spėja sugauti mane. Atsiduriu jo glėbyje. Glėbyje, kuriame svajojau atsidurti visas keturias dienas. Jis kilsteli mane ir aš dar tvirčiau apsiveju jo kaklą. Įsisiurbiu į jo švelnias lūpas, nebyliai maldaudama pagilinti bučinį.
- Tu grįžai...- sušnabždu jam į lūpas, priversdama jį plačiai nusišypsoti.
Jis lėtai nuleidžia mane ant žemės, bet iš glėbio nepaleidžia.
- Vien dėl tokio pasisveikinimo apsimoka grįžti anksčiau. - jis nusišypso man, perbraukdamas pirštais mano plaukus.
Kailui pasisveikinus ir su kitais, susigėstu. Visada per daug jausmingai demonstruoju savo jausmus... Turėčiau išmokti tvardytis, bet... ne šiandien. Jis grįžo!
- Tai kaip tau sekėsi?- paklausiu jo, įsitaisiusi ant lovos mūsų miegamajame ir stebinti, kaip jis kažko ieško lagamine.
- Normaliai.- atsainiai taria jis.- Turiu tai kai ką.
- Lauktuvių? Gal tai marškinėliai su I love NY?
- Norėjai tokių?- jis kilsteli galvą ir šypteli. - Ne... Turiu kai ką geriau.
Jis ištiesia man maišelį su Viktorijos paslaptimi...
- O...- pažvelgiu į vidų. Jaučiu kaip visa paraudonuoju. Kaip ir mano dovana.
- Noriu, kad šiandien juos vilkėtum, kai važiuosim vakarieniauti į miestą.- jis plačiai nusišypsojęs pakšteli man į lūpas.
- Važiuosim? Ta prasme?- sumikčioju.
- Automobiliu. Pėsčiomis kiek tolokai.
- O gal geriau liekam namie? Juk namiškiai tavęs labai pasiilgo.
- Ne, noriu šį vakarą tave kai kur nusivežti. Būsim tik mes.
- Na, Fabio nemanau ar norės vairuoti po kelionės...- kuo toliau, tuo prasčiau man sekasi išsisukinėti.
Kailas atsidūsta ir atsisėdęs ant lovos krašto ir pažvelgia į mane. Jo žvilgsnis...
- Tu žinai?- tyliai paklausiu.
- Kad paėmei mano automobilį be mano žinios? Taip. Žinau. Ir labai pykstu, nes galėjai susižeisti.
- Na... -numykiu.- Tuomet ne viską žinai... - Jis toliau mane stebi, kantriai laukdamas kol baigsiu. - Aš truputi apgadinau tavo automobilį...
- Truputi?- jis kilsteli juodus antakius.
- Na, truputi daugiau nei truputi...
- Kiek tas truputis?
- Įbrėžiau truputi...
Jis nenuleidžia nuo manęs akių, bet ir nenustemba.
- Tu ir apie avariją žinojai?
- Būtų buvę tai geriau išgirsti iš tavęs nei iš spaudos.
- Labai pyksti?- jeigu jis ir toliau taip žiūrės, tikrai apsibliausiu. - Aš labai atsiprašau...
- Ateik čia.- jis giliai atsidūsta. Sudvejoju, bet prisiverčiu save pasislinkti prie jo. Kailas pasisodina mane ant kelių atsukdamas į save. - Pykstu. Labai. Nes nieko man nesakei. Kad turiu sužinoti iš kitų, ką mano žmona veikia.
- Aš atsiprašau. Tikrai tau atlyginsiu.- pabučiuoju jį į skruostą. - Ačiū, kad nešaukei ant manęs.
- Jeigu man būtum pakliuvusi į nagus prieš kelias dienas, taip lengvai nebūtum išsisukusi.- jis pasitrina nosimi man į kaklą.- O dabar bėk rengtis ir eisim žiūrėti ką pridirbai ir tuomet nuspręsim kiek tau reikės atidirbti.
- Eisim?- nustembu.
- O tai kur mano automobilis? Ne čia? - jis kilsteli galvą.
- Servise. Tikrai norėjau spėti jį sutvarkyti iki tau grįžtant, bet nespėjau...
Matau kaip jis suirzta, nors ir nenori to parodyti. Jaučiu, kaip pradeda tvenktis audra. Nes kai jis pamatys, kiek "truputi" jis apgadintas...
- Eik ruoštis.- jis mane nukelia nuo kelių.- Turiu dar trumpam į darbą nuvežti dokumentus.
Virpančiomis kojomis pasiimu jo dovaną ir nulekiu į vonią. Bet... šiandien vėl ta blogųjų dienų... Man prasideda mėnesinės, tad jau aiškiau, kodėl aš tokia sudirgusi pastarąsias dienas... Tad ir jo dovana lieka nepasimatuota... Velnias, tai reiškia, kad dar ir mūsų... šėliones reikės atidėti... Kodėl man taip nesiseka?
Trumpam užsukę į jo ofisą, nuvažiuojame į Maserati servisą, kuriame laikinai priglaustas jo automobilis. Pasitikęs serviso administratorius mus palydi iki mano pridarytų pasekmių. Kailas, pamatęs apgadintą automobilį, dar labiau suirzta. O vaizdelis tikrai tragiškas, nes durelės tiek smarkiai nublozdintos, kad net vietomis šviečia metalas. Taip pat jos ir nežymiai įlenktos. Nežymiai vien todėl, kad priekinis sparnas sulankstytas itin smarkiai. Tiksliau- nieko iš jo nelikę... Kailas atsitupia ir pirštais perbraukia įlenkimus. Sulaikiusi kvėpavimą stebiu, kaip trūkčioja jo skruosto raumuo nuo iš pykčio sukąstų dantų. O dar, kad man nepasirodytų per mažai, serviso administratorius nenutildamas pradeda vardinti vidinius automobilio sužalojimus.
- Ar greitai sutvarkysit?- paklausia lediniu balsu Kailas administratoriaus, mesdamas man tik piktą žvilgsnį.
- Gerą savaitę. Jau užsakėme dažus ir trūkstamas detales. - administratorius nejaukiai pasimuisto ir ištiesia jam lapą.- Sąskaitoje surašyta kiek tai kainuos.
- Išsiaiškinsit su draudimu.- atsainiai taria Kailas dar kartą apeidamas aplink savo automobilį.
- Tai kad niekas nesikreipė į draudimą...- administratorius pasijaučia nejaukiai ir žvilgteli į mane.
Dabar šiuo metu nieko taip labai netrokštu, kaip kad prasivertų žemė ir mane prarytų... Kailas, vėl į mane pažvelgęs, susivokia, kad tas vargšelis nieko dėtas ir jam reikia aiškintis tik su manimi. Išplėšęs iš administratoriaus rankų sąskaitą jis piktai nužingsniuoja prie manęs.
- Eik į automobilį.- liepia jis man įtūžęs.
- Kailai, išklausyk mane...
Bet jis tiesiog praeina pro mane. Net matau kaip jam virš galvos tvenkiasi tamsūs audros debesys. Varge... Neseku paskui jį į automobilių aikštelę. Kailas jau stoviniuoja prie savo visureigio.
- Tai tu vadini "truputi"? Kaip tu taip sugebėjai? - iškart pratrūksta jis.
- Kailai, ne aš kalta dėl avarijos, tai į mane įvažiavo.
- O kodėl nesupildei draudimo dokumentų? Juk ne tam moku didžiules sumas už draudimą, kurio negaunu!
- Nepildžiau specialiai. Kailai, aš tau viską atiduosiu iki paskutinio cento. Sumokėsiu tau...
- Kuo? Vienaragio stebuklingomis dulkėmis?- jis pirštais užsispaudė sau tarp akių bandydamas nusiraminti.
- Kodėl vėl mane įžeidinėji? Aš jau ir taip gailiuosi. Daugiau neimsiu tavo automobilio.
- Niekas tau jo ir neduos! Velnias... Kodėl nepildei draudimo?
- Nes Zara neturės kaip tau padengti jį.
- Zara? Kokia po velnių dar Zara?
- Nurimk. Leisk tau ramiai paaiškinti. Zara ta moteris, kuri į mane atsitrenkė. Jos sūnelis serga ir ji vieniša mama. Dar ir bedarbė. Tad negalėjau jos prašyti pasirašyti ant draudimo dokumentų.
- Aš ką? Labdaros fondas? - jis įtūžo dar labiau. Jau net svaidėsi žaibais.- Jau negana to, kad tą šliundrą apgyvendinai mano namuose, o dabar ir labdarą pradėjai dalinti?
- Tu pinigų turi, tad net nepajusi, o jie... - bandau jį raminti, nes mūsų ginčas tuoj bus nevaldomas ir prikalbėsime vienas kitam baisių dalykų. Bet jis mane pertraukia.
- Manai, aš pinigų turėčiau jeigu kiekvienam paverkusiam mėtyčiausi tokiomis sumomis? Manai, būčiau ko pasiekęs, jeigu būčiau toks naivus kaip tu?
- Aš ne naivi...
- Tu gyveni pasakomis. Nenustebčiau jeigu ir Vėlykų zuikučiu tiki...
Žvelgiu į jį ir norisi... nežinau... tvoti jam... gerai užsmaugti, kad jis paspringtų tais savo žodžiais...
- Sėsk į automobilį.- griežtu balsu taria jis.- Melita?
- Aš... - sudvejoju.
- Tu ką? Apibarstysi mane fėjų dulkėmis? Paskųsi Kalėdų seneliui?
- Kailai, tu tikras niekšas!
Taip ant jo pykstu, kad apsisuku ir pradedu žingsniuoti.
- Kur dabar eini? - šukteli jis, man ir toliau einant šalikelia. - Ketini taip eiti iki miesto?
Na aišku, toks prabangus automobilių salonas juk privalo būti miesto pakraštyje... Net nežinau gerai į kurią pusę eiti. Bet tik kuo toliau nuo jo.
- Melita!- išgirstu jo balsą ir pradedu bėgti. Bet jis savo ilgomis kojomis mane greitai pasiveja.- Kas tau pasidarė?
- Man pasidarė? Tai tu nesivaldai!
- Neš savo užpakalį į automobilį!- pro sukastus dantis sušniokščia jis.- Nes kitu atveju padarysi man paslaugą ir leisi pačiam tave į automobilį sukišti...
Žvelgiu į jį ir net trepteliu koja iš įsiūčio. Kodėl jis turi nuolat laimėti?
- Vienas. - pradeda jis skaičiuoti ant pirštų kaip vaikui.- Du...
Sulig trim jis pasilenkia ir persimeta mane per petį. Bandau ištrūkti, bet jis ir toliau žingsniuoja link automobilio. Keli pravažiuojantys automobiliai mums pasignalizuoja, taip dar labiau kurstydami mano pyktį.
Prie automobilio Kailas lėtai mane nuleidžia, leisdamas man nučiuožti jo kūnu žemyn.
- Daugiau tikrai tavęs nesivysiu. Tu beprotė...- jis užsimerkia ir bando susitvardyti.
- Liaukis! Gana mane įžeidinėti! Taip, blogai padariau, kad pasiėmiau tavo automobilį neatsiklausus, bet tikrai nesigailiu, kad atleidau tą merginą nuo skolos. Dirbsiu dieną naktį, bet tau atiduosiu iki paskutinio cento.
- Čia ne piniguose esmė!- jis uždėjo rankas man ant pečių ir palinko, kad galėtų matyti mano akis.- Mažute, negali būti visada ir visiems tokia gera. Tavimi naudojasi, negi tu to nematai? Nevisi žmonės yra geri. Neleisk, kad tau liptų ant galvos ir manipuliuotų tavo geraširdiškumu...
- Aš... aš stengiuos...
Jis žvelgia man į akis ir jaučiu kaip tuoj pravirksiu. Kailas irgi tą pamato, todėl apkabina mane. Įsikniaubiu jam į krūtinę ir įkvepiu jo kvapo.
- Pasiilgau tavęs... - sušnabždu jam į marškinėlius.
- Žinau, mažute, aš irgi tavęs pasiilgau. - jis atremia smakrą man į viršugalvį, prieš tai pabučiavęs į plaukus. - Daugiau nieko nuo manęs neslėpk. Nemėgstu staigmenų...
Jau ketinau jam prisipažinti ir dėl naujo verslo, bet... duosiu jam bent valandą atsigauti po šios audros...