Kailas buvo teisus- buvo pasirūpinta viskuo. Kitą dieną, per pietus atvažiavau į jo darbą, o iš ten, spėjus dar trumpai su jo senąja sekretore išgerti arbatos, Kailas nuveža mane į miesto pakraštyje esančius loftus. Mums atvykus viskas jau buvo paruošta. Pasirodo, Kailas nė kiek nepagražino sakydamas, kad mus fotografuos jo sena draugė. O ta „sena" reikškia ne tik draugystės laiką, bet ir jos amžių. Kiek nustebau, bet Kailas patikino, kad genialesnio žmogaus nėra už tą fotografę ir aš patikėjau. Atsidaviau į jos rankas. Kailas prieš objektyvą jautiesi itin laisvai ir nesivaržydamas. Todėl, prisiminus, kad kažkada taip kurį laiką užsidirbdavo pinigų, tikrai tuo neabejojau. Rodos, net jam stengtis nereikia, o viskas gaunasi savaime. O su manim viskas kitaip. Bet Kailas mane nuolat kalbindavo, juokindavo, atsitiktinai pabučiuodavo, tad po kurio laiko ir aš pradėjau atsipalaiduoti. Jis taip sugebėdavo nukreipti mano dėmesį, kad galiausiai net pamiršau stovinti prieš fotoaparatą. Buvo net... smagu... Bet vien todėl, kad jis buvo su manimi. Žinojau, kad jis neleis niekam netikėto nutikti, kad jis pasirūpins manimi.
Po fotosesijos laukė trumputis, bent jau taip jo atstovė spaudai tvirtintino, interviu, kuris užsitęsė valandą. Žurnalistė klausinėjo kaip mes susitikom, kokios vestuvės buvo ir kitų faktų. Žavėjausi Kailu, nes pagrinde jis ir atsakinėjo. Jis pasakojo mūsų gyvenimo biografines detales per daug nenukrypdamas nuo tiesos, aišku, kartu praleisdamas nusikalstamas detales:
- Kur jūs susitikot?- buvo vienas iš pirmųjų žurnalistės klausimų.
- Vestuvėse.- Kailas žvilgtelėjo į mane ir šyptelėjo.- Seno draugo. Pamačiau ją ir daugiau jos nepaleidau. Tad jau kitą dieną parsivežiau į Italiją. Dar kitą dieną vedžiau.
- Kokios buvo jūsų vestuvės?- net atsidūsta iš susižavėjimo ji.
- Mūsų? Mažos. Dalyvavome tik mes ir keli draugai. Tuokėmės mažoje koplytėlėje. Ta diena buvo tik mūsų... Su niekuo jos nesidalinom.
Jis taip sklandžiai tai pasakojo, kad net aš ėmiau patikėti kokia romantinė mūsų istorija. Bet žinant, tuos nutylėtus faktus... Žvelgiu į jį ir pradedu suvokti, kad jis pavojingesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jis tik iš išorės žavingas, bet viduje suktas kaip žaltys... Jis viską moka taip pateikti, kad priimi už gryną tiesą. O kai mums užduoda kokį nors kompromituojantį klausimą, pavyzdžiui ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, jis sugeba taip meistriškai nusukti kalbą, kad net mus kalbinanti žurnalistė pamiršta ko buvo klaususi. Nejau jis taip elgiasi ir su manimi? Gerai apgalvojus mūsų barnius- taip, jis būtent taip ir elgiasi. Nusuka kalbą jam palankia linkme. Jis didesnis manipuliatorius nei galvojau, tad vėl nejučia prisimenu visus perspėjimus jo atžvilgiu. Bet Kailas, vos tik išėjus iš studijos, vėl meistriškai nukreipia mano dėmesį, kad vėl visas blogas mintis ir abejones nukišu kažkur giliai, ir toliau leidžiuosi užliūliuojama jo tamsių akių ir saldaus liežuvio...
Kailas išskrido į Niujorką kitos dienos anksti ryte. Keturioms dienoms. Ilgoms keturioms dienoms... Kėliausi kartu su juo, kad bent jam geriant rytinę kavą galėčiau dar su juo pabūti. Net baisu, kaip taip galima prisirišti prie kito žmogaus... Taip nuo jo priklausyti...
Išlydint Kailą pro duris, jam mane pabučiuojant atsisveikinant, vos tvardžiausi neapsiverkus... Bet kai pamačiau nuvažiuojančio automobilio galines šviesas- daviau valią jausmams. Verkiau kaip mažas paliktas vaikas...
- Jeigu taip kiekvieną kartą jį išlydėsi,- išgirdau už savęs Kailo brolio balsą.- jis nustos išvis važinėti į komandiruotes.
- Aš...- nusišluostau ašaras.- Tiesiog...
- Nesigėdink. Man gerą matyti, kad kas nors juo rūpinasi.- Korbis mane apkabina ir nusiveda į vidų. - Nors dar ankstyvas rytas, palaikyk mums kompaniją pusryčiaujant.
Tik linkteliu galvą, nors taip ir norisi atsisukti ir pažiūrėti, ar jis kartais nepersigalvojo ir sugrįžta. Kuo toliau, tuo labiau gailėjausi nevažiavus kartu su juo...
Pusryčiai su Korbiu ir Esme praeina linksmai, nes jie įdeda dideles pastangas bandydami mane pralinksminti. Vėliau, laukdama iš Kailo žinių, kad jis laimingai nusileido už Atlanto, nusinešu kompiuterį į jo kabinetą, kad galėčiau prisėsti prie namo projekto. Nors Kailas ir patikėjo man jį, bet dar net nepradėjau... Todėl, kad laikas, kol jis toli, eitų greičiau, visą dieną skiriu mūsų svajonių namams.
Išgirstu skambant savo telefoną. Na, čia tikrai ne jis, nes jis net tikriausiai iki Londono nespėjo nuskristi... Pamačiusi nežinomą numerį, sutrinku.
- Klausau.- atsiliepiu. Bet ragelyje tyla. Tiksliau ne tyla, girdisi miesto triukšmas, bet niekas nekalba.- Klausau.- garsiau tariu, bet vis dar niekam nekalbant, nutraukiu pokalbį. Pabandau atskambinti tuo numeriu, bet manęs nesujungia. Keista...
Vėl bandau sukaupti dėmesį į kompiuterį, bet būtinai reikia dar kažkam sutrukdyti... Šį kartą tai buvo Liliana.
- Ponia Melita, pas jus viešnia.
Labai nustembu, nes Felisitė neturėjo šiandien pas mane atvažiuoti, o Amelia Paryžiuje... Šiandien labai keista diena...
Čia dienos keistumas dar labiau pasireiškia, kai nueinu į svetainę ir joje randu... Sandrą.
- Melita...- ji puola man ant kaklo.- Kaip džiaugiuosi, kad tu namie...
- Sandra,- bandau atplėšti ją nuo savęs. Man kažkaip tie draugiški apsikabinimai... na, nežinau...
- Maldauju, man labai reikia tavo pagalbos.
- Kas nutiko?- sunerimstu.
- Gal kalbėjaisi su savo vyru? Dėl darbo?- paklausia ji su viltimi žiūrėdama į mane.
- Aš... Nebuvo progos. Jis išvykęs.- sumurmu jausdamasi kalta, kad buvau pamiršusi jos prašymą.
- Ar galėčiau pas tave kurį laiką pagyventi?- ji paklausia manęs, visiškai mane priblokšdama.
- Pagyventi?- sucypiu.
- Mane išmetė iš buto. Esu benamė. Neturiu kur dėtis.
- Galiu tau paskolinti pinigų viešbučiui.
- Prašau... Namas didelis, nesimaišysiu. Tik kol atsistosiu ant kojų. Tu mano paskutinė viltis. Neturiu į ką daugiau kreiptis...
Ji taip gailiai į mane žiūri, kad net jos man pagailo. Tikiu, kad jai ne taip lengva prašytis į kažkieno namus...
- Bet čia mano vyro namai ir...
- Gražiai paprašyk ir jis sutiks. Maldauju... Negi man dabar užtrenksi duris?
- Gerai, bet tik kol susirasi kur gyventi, gerai?- ji klykteli ir vėl puola glėbiasčiuotis.- bet jeigu tik Kailas neprieštaraus...
Ji linkteli ir vėl plačiai man nusišypso. Išeinu ieškoti Lilianos ir paprašyti, kad ji paruoštų svečių kambarį. Taip pat ir kavos sode.
Truputi aprodau jai namus, jos kambarį, kol galiausiai prisėdame sode. Sandra išpūtusi akis dairosi aplink ir jos dėl to tikrai nekaltinu. Nes namas tikrai atrodo įspūdingas, bet mūsų statomas namas bus išvis tobulas. Nes jame būsime tik dviese. Tik jis ir aš.
Vis kartas nuo karto patikrinu telefoną ar negavau iš jo žinutės, bet jis tikriausiai dar ore. Praėjo per mažai laiko, juolab, kad jis skrenda komercinio lėktuvu ir turės persėsti Londone. Tad jis tikriausiai nusigaus tik visai vakare...
Dėl visa ko paskambinu Korbui ir bent jo atsiklausiu dėl draugės apgyvendinimo. Jis neprieštarauja, bet jau žinau, kaip reaguos Kailas. Jis labai nepalankei nusiteikęs mano draugės atžvilgiu. Netikiu jo žodžiais. Žinau, kad Sandra mėgsta dėmesį, ypač vyrų, turtingų vyrų, bet kad tai darytų už pinigus... Jeigu tuo ji verstusi, ar prašytųsi nakvynės pas mane?
Kailas pavakare atsiunčia žinutę, kad jis jau nuskrido. Šaltą ir trumpą. Jau pradedu nerimauti, kad atstumas mus per daug skiria... Kad mus skiriantis vandenynas padarys vėl jį šaltą ir jis pastatys tarp mūsų sieną...
Jau vakarieniaujant su Sandra ir Kailo šeima, pradedu nerimauti dar labiau. Negaliu praryti nei kąsnelio, nes maistas stringa burnoje, bet kai pradeda skambėti mano telefonas ir užsidega mūsų nuotrauka, pašoku nuo stalo, atversdama stiklinę su vandeniu. Puolu valyti balą, bet man į pagalbą ateina Lučia.
- Sutvarkysiu, mergaite, o tu bėk...- ji suokalbiškai man mirkteli.
Antro raginimo neprireikia ir pasigriebusi telefoną, išskubu.
- Klausau...- tariu uždususi.
- Nejau pradėjai bėgioti?- pašaipiai paklausia jis.
- Panašiai.- tariu ir nuskubu į jo kabinetą. - Kaip tu ten?
- Užsivertęs darbais. Norint greitai sugrįžti, teks dirbti visą parą...
- Aš noriu, kad tu greičiau grįžtum...- sumurmu.
- Aš irgi noriu, mažyte. Jau gailiuosi, kad nepriverčiau tavęs keliauti su manimi.
Jis paklausinėja apie mano dieną, truputi papasakoja apie savo. Viskas vyksta taip lengvai, kad nepaliauju šypsotis. Prakalbame gal penkiolika minučių, bet man vis tiek per mažai. Man trūksta jo. Noriu, kad jis būtų bent jau šioje vandenyno pusėje. Atsisveikinam iki rytojaus, nes jis turi labai daug darbo. Suprantu jį, bet... Vien pagalvojus, kad šiandien daugiau neišgirsiu jo balso...
Likusis vakaras praeina ramiai. Per daug ramiai. Kailui taip ir neišdrįsau pasakyti apie Sandrą... Stengiuosi užimti Sandrą, kad jai nebūtų nuobodu, bet kartu ir jaučiuosi kalta, kad taip ir neprisėdau prie man pavestų darbų... Jau vėlai vakare, kai bandžiau užmigti tuščioje ir gerokai per didelėje lovoje, vėl išgirdau skambantį telefoną. Kailas nesilaikė savo žodžio ir vis tiek paskambino man palinkėti labos nakties. Šis skambutis reiškė man... kažką daugiau. Kažką daugiau mūsų santykiuose. Todėl pasiryžau neslėpti nuo jo nieko, tad pasiryžau pasakyti apie Sandrą.
- Kailai...- tariu ir sukaupiu visą drąsą. - Turiu tau kai ką pasakyti...
-Ką?- jis sunerimsta. net jaučiu, kaip jo balsas atšąla.
- Tik pažadėk, kad nepyksi...- suinkščiu, nes kiekvieną sekundę ta menka drąsa dingsta.
- Po tokių tavo žodžių, jau pradedu pykti.- tyliai taria jis. Per tyliai.
- Ar galėtų kurį laiką Sandra pas mus pagyventi?
- Ne. - iškart atkerta jis.
- Bet, Kailai... prašau...
- Juk prašiau nuo jos laikytis atokiau...
- Žinau, bet jau ji gyvena čia... Negaliu taip imti ją ir išmesti naktį iš namų...
- Čia juk ne nakvynės namai, kad galėtume priimti...- jis nutyla, tikriausiai susivokęs, kad išprovokuos pyktį. - Mažute, nenoriu, kad tavimi naudotųsi... Tu labai patikli.
- Kailai, nesipykim...
Jis sunkiai atsidūsta ir tarp mūsų įsivyrauja tyla.
- Prašau... Aš tau skolinga neliksiu. Atsilyginsiu.
- Kaip?- kiek patylėjęs paklausia jis.
- Na, ką nors padarysiu tau... gero?
- Gero?- jo balsas sušvelnėja ir net matau, kaip jo suspindi akys.
- Na, kas tau patiktų...
- Ką būtent?- jis toliau spaudžia mane prie kampo.
- Nežinau, gal... dar kartą tau pakviesčiau tą seselę...
- Porno žvaigždę?- jo balsas lūžinėja nuo tramdomo juoko.
- Aha...
- Na... Ne.
Net pašoku iš lovos išgirdusi tokį jo atsakymą.
- Ne?- nedrąsiai paklausiu.
- Nenoriu seselės porno žvaigždės. Noriu savo aistringos žmonos.
Jo žodžiai mano širdį taip sušildo, kad pasijaučiu visa iškaitusi.
- Tikrai? Ir ką jai darytum?
- Nori, kad sakyčiau tau dabar? Kai esu taip toli?
- Taip...
- Ne, mano brangioji, mes tikrai telefoniniu seksu neužsiiminėsim... Noriu gyvai...
Jo balsas skamba taip viliokiškai, taip... Ir jis mane pavadino jo brangiąją...
- Kai grįšiu, jau bus praėjusios beveik dvi savaitės... Gal reikėtų nusukti tas kelias likusias dienas?
- Tikrai norėčiau...- sumurmu prikąsdama lūpas.
- Pasiilgau tavęs...- tyliai ištaria jis.
- Aš irgi. Man labai tavęs trūksta...
- Kitą kartą turėsi važiuoti su manimi. Ir čia ne prašymas.
- Labai prašyti ir nereikės...
Mes dar pakalbame kelias minutes ir jam palinkėjus saldžių sapnų, susirangau jo lovos pusėje ir užmiegu bandydama įsivaizduoti jo buvimą šalia manęs... Net jei ir čia buvo vienas paskutinių pokalbių prieš mums vėl susipykus...