Išsivedęs iš katedros, Kailas nutaria grįžti į netoliese esantį butą. Visą tą laiką einant jaučiu jo žvilgsnį, bet pati vengiu žiūrėti į jį. Tas jo pasakojimas... Dar labiau suvokiu, kad Aleksandra buvo irgi auka. Ji atsidūrė tarp dviejų vyrų, kurie tik ieškojo progos pradėti karą. O ji buvo tik dingstis tam. Kaip ir aš... Tik labai tikiuosi, kad viskas dar kartą neperžengs ribų.
Net nežinau ją galvoti apie jį. Tiesiog nežinau. Pavargau svarstyti ar jis sako tiesą, ar ir vėl bando manipuliuoti mano naivumu. Jo nesuprasi. Vieną akimirką jis užgaulioja mane, o kitą- kalba gražiausius dalykus... Nežinau ką net ir galvoti... Pavargau tiesiog galvoti...
- Gerai jautiesi?- paklausia Kailas rakindamas buto duris.
- Jaučiuosi... pavargusi...- atsidūstu ir ant sofos numetu savo rankinę.
- O ką sakė šiandien gydytojas?- jis prisiartina prie manęs ir švelniai delnu perbraukia man per plaukus.
- Su gydytoju nesikalbėjau. Šiandien man tik padarė tyrimus.- atsidūstu ir nusivelku švarkelį.
- Man neramu dėl tavęs.
- Aš sveika.
- Kalbu ne apie tavo sveikatą.
- Aš...- žengiu žingsnį toliau nuo jo.- aš einu pasikrauti telefoną.
Pasigriebusi naujo telefono dėžutę nueinu į miegamąjį. Iš dėžutės ištraukiu telefoną ir pakrovimo laidą. Žinau, kad prie lovos turėtų būti elektros lizdas, nes esu mačiusi kaip Kailas krovėsi telefoną. Pasilenkiu prie spintelės ir apačioje jos radusi ko reikia, įjungiu krauti naują telefoną. Kai tik vėl bus aktyvuotas numeris ir Kailas dar kartą sugebės sugrąžinti visus kontaktus ir tas prakeiktas nuotraukas, iškart reikės paskambinti Sandrai. Reikia išsiaiškinti su ja, nors ir netikiu, kad čia jos darbas. Ji negalėtų pasielgti taip bjauriai ir parduoti mano nuotraukas spaudai. Taip pat netikiu ir Kailo žodžiais apie ją. Jam visada viskas tik balta arba juoda. Bet viskas palauks. Dabar noriu tik nors minutę ramybės, bet... Tuo turbūt ir būtų viskas pasibaigę, būčiau sau ramiai išėjusi iš kambario, bet... pamačiau pravertą naktinį staliuko stalčių. Atitraukiau stalčių ir pamačiau tai ko neturėjau matyti... stalčiaus viduryje gulėjo maži paketėliai. Prezervatyvai.
Pajutau, kaip suskausta visą iš vidaus. Paskutinį kartą kai čia lankiausi tikrai jų nebuvo stalčiuje. Tikrai tai žinau. Žinant kam šis butas yra skirtas... Dieve, kodėl vėl viskas iš naujo... Su manim jis nesisaugoja... Aš vėl kvailinama...
Sukyla toks pyktis, kad galėčiau jį pasmaugti. Sukapoti gabalais. Daryti bet ką, kad tik jam skaudėtų taip pat, kaip skauda man dabar... Užveriu stalčių ir grįžtu į svetainę. Matau balkone jo nugarą. Net neabejoju, kad jis rūko.
Niekaip negaliu suprasti, koks jis yra iš tikro. Ar tas, kuris man ką tik pasipasakojo katedroje? O gal tas, kuris čia vedžiojasi kekšes? Man trūksta oro...
Pasigriebusi rankinę išeinu iš buto garsiai trenkdama duris. Tegu jis eina... Arba dar geriau- eisiu aš... Nuskrieju laiptais žemyn ir atplėšiu laiptinės duris. Man išėjus į gatvę kilsteliu galvą ir pamatau jį vis dar stovintį balkone ir kalbantį telefonu. Ir gerai. Galės matyti mane išeinančią...
- Melita!- išgirstu šaukiant.
Atsisuku ir išvystų nuostabos apimtą jį balkone. Ir jis dar stebisi, kad aš išeinu... Paršas... Kvailys... Nesusilaikau ir piktai atsisukusi jam parodau vidurinį pirštą. Gana... Man visko jau gana...
Bet toli pabėgti man netenka, nes mane sugriebia tvirtos rankos ir esu nutempiama į bromą. Kailas priremia mane prie sienos ir savo delnais surakina mano riešus, nes vis ir taikausi kaip jam įdrėksti.
Pykstu ant jo taip smarkiai, kad nesiliauju jam priešintis. Į pagalbą pasitelkiu kojas, todėl Kailui prireikia pastangų, kol surakina savo kūnu ir jas.
- Po velnių, kas tau nutiko?
- Man nutiko? Tai tu esi niekšas!
- Ir ką aš tokio padariau, kad įžeidžiau beprotės princesės jausmus?
- Tai aš beprotė? - įsižeidžiu.- Tu į save pirma pasižiūrėk!
- Dabar žiūriu į tave. Kodėl čia taip siautėji? Ir kas tau su tais gestais? Prašaisi tokį gauti?
- Užsikrušk!!!
- Mažute, tikrai nori to? Siūlaisi? - jis spusteli mane dar labiau prie sienos. - bet pirmiausia būk gerutė ir nešk savo užpakaliuką namo, supratai?- grėsmingai tyliu balsu perspėja jis.
- Tu...
- Dar žodis ir tikrai nesusivaldysiu... Patikėk, man reikia daug valios pastangų, kad neišperčiau tau kailio vien už tuos nepadorius gestus. O ką jau kalbėti apie skandalų kėlimą viešoje vietoje...
Jis taip tai ištaria grėsmingai, kad nejučia prisimenu to žurnalisto žodžius apie šaltakraujį priešą. Mano net oda šiurpas nueina. Kai nori, tai jis tikrai moka įbauginti...
Kailas, supratęs, kad daugiau nebesipriešinsiu, parsiveda mane namo. Vis tik įžengus pro duris jis iškart pratrūksta:
- Tikiuosi rimtą priežastį turi priversdama mane tave vytis... Tai mažvaikiška!- jis nutyla ir kurį laiką atsirėmęs į duris buku žvilgsniu žvelgia į grindis.- Kodėl tu bėgi nuolat? Mažute, kas nutiko?- jau ramiau ir atsargiai, lyg nenorėdamas manęs išgąsdinti, paklausia jis.
- Aš tau ne mažutė!- surinku.- O gal bijai sumaišyti vardus?
- Kas tau dabar pasidarė?
- Tai tu man pasakyk.- ironiškai kilsteliu antakį.
- Ir ką aš tokio baisaus galėjau padaryti? - paklausia jis delnu persibraukdamas veidą.
- Gal nori pasikalbėti apie savo stalčiaus turinį? O gal tai paliko netyčia valytoja?
- Apie ką tu po velnių kalbi?- jis nervingai sukryžiavo rankas ant krūtinės.
- Apie prezervatyvus stalčiuje!
- Ir?- ramiu balsu paklausė jis, atsainiai gūžtelėdamas pečiais ir vis dar remdamasis į duris. - Kas tau nepatinka?
- Kas man nepatinka?- net išsižiojau nuo jo žodžių.- Nepatinka, kad vedžiojiesi kekšes...
- Vienintelė kuri čia lankosi esi tu.- jis pavargusiu balsu atsidūsta.
- Manai patikėsiu?
Jis užsimerkia ir net neabejoju, kad skaičiuoja iki dešimties...
- Jie tau. - jis pažvelgia į mane.
- Netikiu tavim... Vėl sakai tik tai, ką noriu girdėti.
- Tau gal PMS? Nesuprantu kodėl mane puoli. Taip, jie mano. Pirkau šį rytą, kai buvau sustojęs parduotuvėje pakeliui į darbą. Ko čia nesuprasti?
- Nuo kada tu saugotis pradėjai? Kai tiek prašiau, tai nesutikai, o kai negaliu pastoti, tai...
- Užteks!- užrinka jis.- Kas tau darosi? Kodėl nuolat laikai mane savo priešu? Netiki, kad tau? Kaip nori. Tikrai neketinu dėl to tau aiškintis...- jis suirzęs pasitrina sau dilbius.- Nejau tu negirdėjai ką kalbėjo gydytojas po operacijos? - pamatęs mano sutrikusį žvilgsnį, jis kiek nuleido balsą.- Tu nesi nevaisinga ir gali pastoti, tik galbūt ne taip...lengvai kaip tada. Pirkau prezervatyvus tik tam, kad tau NEGALIMA pastoti mažiausiai pusę metų, kad pilnai atsigautum. Nenoriu, kad gertum tabletes, o ir gydytojas neleistų. Tad belieka tik saugotis man.
Žvelgiau į jį ir bandžiau atspėti, ar jis sako tiesą. Iš dalies jis kalba logiškai, bet žinant, kad niekada negali atspėti jo veiksmų... Sutrikau... Nežinau ką galvoti. Manyje grūmėsi du demonai...
- Bet kodėl juos palikai čia?
- O turėjau neštis į darbą?- jis užsimerkia ir po kelių užsitęsusių akimirkų vėl kalba toliau.- Man labiau patinka su tavimi būti čia... Šis butas mažas.- jis pakelia akis ir apsižvalgo.- Čia tu nuolat arti manęs...
Kailas lėtai prisiartino prie manęs. Lyg liūtas prie išsigandusios gazelės.
- Kodėl vis galvoji, kad tave apgaudinėju? Juk kiekvieną laisvą minutę praleidžiu su tavimi.- jis paglosto man skruostą.- Aš tau ištikimas.
- Bet Aleksei nebuvai...
Jis užsimerkia ir bando susivaldyti vėl neįsiveldamas su manimi į pykčius.
- Tada buvo tada. Dabar viskas kitaip. Aš vertinu ištikimybę santuokoje, taip buvau mokytas nuo mažų dienų, tad tavęs tikrai neapgaudinėju. Jeigu galėčiau, tą tikrai tau įrodyčiau. Dabar teks tau pasitikėti tik mano žodžiu.
Jis prisiartino prie manęs ir aš instinktyviai sulaikiau kvėpavimą. Jam prigludus man prie lūpų, norėjau atsiplėšti nuo jo, reikalauti iš jo pasiaiškinimų, taip lengvai jam nepasiduoti, bet... aš tiesiog per silpna tai mus siejančiai traukai... Leidžiuosi jo bučiuojama, o galvoje skamba žodžiai, kad aš jo silpna vieta... Tai lyg...
Kailas kilsteli mane ir užsikeldamas ant savo klubų, nuneša į svetainę. Lėtai paguldęs ant odinės sofos, nesiliaudamas manęs bučiavęs, užkiša ranką man po suknele. Jo šiltas delnas pakutena man šlaunies vidinę pusę.
- Labai tavęs noriu...- sukužda jis man į lūpas.- Man per daug sunku laukti kol praeis dar šešios dienos... Tai mane išvarys iš proto...
Pažvelgiu jam į akis ir perbraukiu delnu jo šiurkštų skruostą. Jo akys tokios juodos, kad net, rodos, dugno nesimato. Jaučiuosi lyg skęsčiau juose. Labai bijau vėl patikėti jam savo suklijuotą širdį. Po ano karto bijau vėl tikėti, kad tarp mūsų yra kažkas daugiau. Žvelgdama jam į akis norisi išpažinti jam savo jausmus, pasakyti, kad myliu jį, bet dar tikrai nesu tikra, kad jis man atsakys tuo pačiu. Labai tikiuosi, kad aš nesu tik žaidimo dalis ir jam reikia ne tik mano kūno, bet ir širdies...