Ryte būnu pažadinta anksti, nors miegojome tik kelias valandas. Tas kelias valandas praleidome apsikabinę, padėjusi galvą jam ant šiltos krūtinės. Girdėdama jo ritmingą širdies plakimą. Kaip seniau...
Nieko dorai nepaaiškinęs Kailas mane išsiveža iš Milano. Jis toks paskendęs savo mintyse, kad per visą kelionę, truputį daugiau nei valandą, tepratarėme vienas kitam tik kelis žodžius. Norėjau paklausti, kur jis mane vežasi, bet tiesiog tas nebuvo svarbu. Svarbiausia, kad aš ne viena.
Labai nustembu, kai jis mane atsiveža prie Komo ežero- mažyčio rojaus gabalėlio žemėje. Gabalėlio dangaus. Ežeras ir jį gaubiantys kalnai man užgniaužia kvapą. Nors ir nesu aplankiusi daug vietų, bet neabejoju, kad čia viena gražiausių vietų žemėje, ypač ankstyvą pavasarį, kada kalnų viršūnės dar pasidengusios sniegu, o apačioje, aplink ežerą jau žydi medžiai. Viskas taip magiška, kad aš, kaip mažas vaikas, prisiplojusi prie automobilio stiklo, bandau įsigerti į save kiekvieną šio nuostabaus vaizdo jausmą. Kailas žvilgteli į mane ir šypteli.
- Tavo džiaugsmas kaip vaiko.- paerzina mane jis.
- Tikrai? Tai gal man spygauti ir ploti katučių?
- Nereikia...- jis papurto galvą, vėl žvelgdamas į kelią.- Bent jau dėl spygavimo. Aš tam per senas.
- Ne toks tu jau ir senas.- pasisuku į jį.
- Kai būsi mano amžiaus, sakysi kitaip.- jis liūdnai šypteli. Lyg pats suabejojęs ar aš tokių metų sulauksiu.
Bet kai įvažiuojame į Komo miestelio provinciją, vos tik kertame riboženklį, Kailas nusišypso. Nusišypsau ir aš, nes atvažiavus į šį rojaus kampelį po truputi pradėjom atsipalaiduoti. Lyg už šio miestelio ribos būtume palikę visas nelaimes. Lyg vėl būtume užsidarę į dar vieną burbulą.
Pravažiavę siauromis gatvelėmis, įsukame į nedidelės, bet aristokratiškos vilos įvažiavimą. Šalia vartų puikuojasi užrašas „Villa Sardini".
Kailas atrakina vilos duris ir įneša į vidų lagaminus. Viduje dar nuostabiau. Nors toks namo įrengimo stilius ne mano skoniui, bet šiai vietai labai tiko. Aš buvau tokia susižavėjusi namu, kad tikrai kaip vaikas džiugesio pilnomis akimis dairiausi po svetainę.
- Tikiuosi Sardinis neprieštaraus, kad užimsim šeimininkų kambarį.- Kailas vos šypteli.
- Sardinis?- nustembu, nes ši pavardė man nieko nereiškia.
- Dominikas. Šis namas Domo.- paaiškina man Kailas atverdamas duris į didelį balkoną ir įleisdamas į namą šviežio oro.
- Ar jis žino?- paklausiu apie ligą.
- Jis ne toks, kuris klausinėtų. Tai vienintelis jo privalumas.
- Ar dar kas nors žino?
- Ne man pasakoti. Jeigu norėsi, pati pasakysi. Norėjai užsimiršti, todėl kol nežinom rezultatų, tą ir pabandom padaryti, gerai? Savęs gailėtis dar suspėsi.
Jis prieina prie manęs iš žvelgdamas savo juodomis akimis priverčia mane su tuo sutikti. Jis, patenkintas mano reakcija, švelniai pabučiuoja į smilkinį. Noriu ko kito, bet pradžioj užteks ir tiek.
Daugiau per likusias dienas nebekalbame apie mano ligą, daugiau apie ją neužsimename, bet ji, kaip Damoklio kardas, pakibusi virš mūsų.
Kailas paima mane už rankos ir paslaptingai šypsodamasis išsiveda į balkoną. Aikteliu iš nuostabos priversdama jį sukikenti. Čia neapsakomai gražu. Jaučiuosi lyg patekusi į atviruką! Prieš nosį stūksojo Alpių kalnai, vos už kelių metrų nuo vilos į krantą plakėsi garsiojo ežero bangos, o jame tyliai ilsėjosi jachtos.
Kailas prieina man iš nugaros ir mane apkabina. Mane iškart apgaubia jo muskusinis kvapas, kuris priverčia mano širdį plakti dar labiau.
- Patinka?- tyliai klausia jis man į ausį. Jaučiu kaip jis šypsosi.
- Dar klausi... Čia rojus! Pradedu vis labiau įsimylėti Italiją.
Kailas dar plačiau nusišypso pabučiuodamas man į kaklą.
- Tuomet einam pasižvalgyti. Per šias dienas turiu tau daug ką parodyti.
Pirmiausia jis mane nusiveda prie ežero pakrantės. Mums vaikščiojant susikibus rankomis pakrantės takeliu, pradeda skambėti Kailo telefonas. Pastarąją valandą jis beveik nenutyla, todėl Kailas, labai mane nustebindamas, jį tiesiog išjungia. Jis visą laiką skiria tik man ir aš jam už tai be galo dėkinga.
Vienu gražiausių Europoje tituluojamas Komo ežeras man labai priminė mūsų Kuršių marias: ta atpažįstama vėsuma ir kvapas. Lengvas vėjelio pūstelėjimas. Tai sužadina tėvynės ilgesį. Bet kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad Italiją irgi galiu vadinti savo namais.
Pasivaikščioję ežero pakrante, papietaujame nedideliame šeimyniniame restoranėlyje. Vėliau neskubėdami vaikštome Komo gatvelėmis, užsukdami į nedidelius butikus, kuriuose pilna ne tik suvenyrų, bet ir šilko gaminių. Komo garsėja tuo, todėl neatsispiriu per didelei pagundai ir įtikinu Kailą, kad man reikia šalikėlio, na gerai, dviejų. O, arba trijų... Bet jis neprieštarauja. Anaiptol, jį tas dar labiau pralinksmina.
Kailas viską gerai pažįsta, žino kur skaniausia kava, kur gardžiausios jūros gėrybės, kur nuostabiausiai atsiveria vaizdas, tad neabejoju, kad čia atostogauja irgi dažnai. Nors jam nelabai patinka trintis po suvenyrų parduotuvėles, bet jis klusniai palaiko man draugiją. Tai dar vienas dalykas, kodėl aš jam dėkinga.
- Pavargai?- paklausia jis, kai išeiname iš kokio dešimto butiko.
- Nelabai.- atsakau.- O tu?
- Eime, noriu tave pavaišinti ledais. O man pravers stipri kava.- jis apkabina mane per pečius ir nusiveda gatvele žemyn link ežero.
Prisėdame nedidelėje ledainėje ir jis mums užsako mėtinių ledų su šokoladu. Pradžioje suraukiau nosį išgirdusi užsakymą, bet Kailas pažadėjo, kad verta. Ir kaip visada jis buvo teisus.
Čia prabūname likusias tas keturias dienas. Mes daugiausiai laiko praleidžiame vaikščiodami ežero pakrante, plaukiodami nedidele jachta ar grožėdamiesi nuostabiu miesteliu. Jis taip gerai pažįsta šias apylinkes, kad lyg koks gidas man parodo tokių gamtos stebuklų, kurių net neįsivaizdavau esant. Bet svarbiausia- jis visad laiko mane už rankos. Todėl pajuntu, kad vis dažniau šypsausi.
Vakarus praleidžiame gurkšnodami kavą lauko kavinėse, kalbėdamiesi apie bereikšmius dalykus, bet neliesdami vienintelės temos, apie kurią nė vienas nenorime kalbėti, bet nuolatos galvojame. Kartais jis net sugeba mane prajuokinti, priverčia nuoširdžiai nusijuokti ir ... pasijausti laimingai. Dėl to aš jam būsiu dėkinga iki pat...
Kiekvieną naktį užmiegu jo glėbyje... Nors... nors jis ir tikrai padeda man prasiblaškyti laukiant tyrimų rezultatų, bet tarp mūsų vis tiek išlieka atstumas. Nors jis bučiuoja kartais mane, dažniausiai į plaukus, bet daugiau mes nesuartėjame... intymiai. Tas mane varo iš proto, nes pradedu tikrai manyti, kad tie žodžiai, ištarti Paryžiuje, buvo tiesa. Jeigu ir baigsis gerai, net jeigu auglys bus gerybinis, bet po operacijos didelė tikimybė, kad tapsiu nevaisinga... Negalėsiu susilaukti vaikų, kurių jis taip nori, tad tiesiog jam... Aš būsiu galutinai nebereikalinga ir jo lovoje... Tad nežinau, kokia blogybė didesnė: žinojimas, kad mirsiu ar žinojimas, kad jis su manim iš gailesčio ir galiausiai vis tiek paliks?
Bet man kol kas užtenka ir tų trupinėlių, kuriuos jis pasiryžęs man duoti, net jeigu ir iš gailesčio. Aš psichologinė mazochistė... Žinau tai, bet nieko negaliu sau padaryti. Tiesiog mėgaujuosi kiekviena su juo praleista akimirka. Kaip ir Esmė sakė, gyvenimas per trumpas, kad jį praleistumėme pykdami vienas ant kito ir laikydamiesi savo principų.
Ketvirtadienio vakarą mes susikraunam lagaminus grįžimui į Milaną, bet nenoriu dar grįžti į realybę, nenoriu vėl susprogdinti mus gaubiančio muilo burbulo.
- Kailai, - tariu, kai jis įsijungia po tiek dienų tylos savo mobilųjį.- ar galėtume dar čia kurį laiką pabūti? Galėtume iš čia išvažiuoti tik ryte?
- Tuomet reikėtų keltis labai anksti.- taria jis prieidamas prie manęs ir užkišdamas sruogą už ausies.- Nenoriu, kad pervargtum.
- Prašau...- tyliai tariu.
Jis žvelgia į mane ir šypteli. Nes ir pats nenori išvažiuoti, pats nenori grįžti į realybę.
- Ačiū.- tariu, supratusi, kad jį jau įkalbėjau. Pasistiebiu ir rankomis apsiveju jo kaklą, pabučiuodama jam į dygų skruostą.- Ačiū tau už viską.
Tad paskutinę naktį praleidžiame kartu. Atsigulam į lovą, o aš padedu galvą jam ant pilvo. Jis žaidžia mano plaukais, glosto juos praleisdamas tarp pirštų. Mes nesikalbam. Tik tylomis neužmigdami laukiame ryto, kada man pasakys mano mirties datą.
Rytui išaušus lengviau nepasidaro. Visą kelią iki Milano, atrėmusi galvą į automobilio stiklą, meldžiu, kad mirtis ateitų greitai, nes su kiekviena su juo praleista minute myliu jį vis stipriau ir labai bijau jį palikti... Su kiekvienu prasisukančiu kilometru, kuris mus artina prie ligoninės sienų, darosi vis sunkiau.
Mano visa drąsa, įgauta per tas kelias dienas, visas susitelkimas, pradingsta kaip dūmas, kai tik pamatau ligoninės pastatus. Aukštos ir storos sienos ištikimai saugo dūžtančius likimus. Dar niekada gyvenime taip nebijojau... Dar niekada nebijojau taip mirties... Dar niekada taip netroškau gyventi...
Kailas visą laiką su manimi, neatsitraukia nuo manęs nė akimirką. Nors jis atrodo iš pažiūros ramus, bet kūno judesiai jį išduoda. Išduoda jo jaudulį. Kaip jis vis atsitraukia rankoves atidengdamas tatuiruotes, kaip pirštais žaidžia su angelo ir Eifelio bokštelio karuliais, mano kalėdine dovana, turėjusi jam priminti mūsų laimingas dienas Paryžiuje, kaip sustingusiu žvilgsniu žiūri kažkur į grindis... Bet jis neįsivaizduoja ką man reiškia, kad jis šalia manęs, kad galiu jam spausti ranką, kai gydytojas skaito mano tyrimų rezultatus...
Gydytojui ištarus, kad auglys vis dėl to gerybinis, apsidžiaugiu, bet tik trumpam. Man reikalinga kuo skubesnė operacija, nes per daug laiko ir taip uždelsiau...
Kailas, išgirdęs gydytojo žodžius, iškart įgauna ankstesnį savo pasitikėjimą. Iškart sugrįžta organizuotas ir valdingasis vyras ir, pasinaudodamas savo įtaka, jau pirmadienį iš pat ryto susitaria dėl mano operacijos. Viskas vyksta taip greitai, kad aš vos spėju viską sekti ir įsisąmoninti. Kailas vėl viską perima į savo rankas, viską sutvarko. Jis vėl nuo manęs nuima visus rūpesčius ir susikrauna sau. Žaviuosi juo, nes šiuo metu esu visiškai neveiksni.