Sakoma, kad susitaikant su liga yra keturi etapai ir aš juos visus perėjau. Ir per greičiau nei parą... Viskas vyko kiek paskubintai, nes man ir taip liko per mažai laiko...
Pirmas etapas- nesusitaikymas su diagnoze. Tik išėjus iš gydytojo kabineto tiesiog atsisakiau patikėti gydytojo žodžiais. Pasaulyje kažkur nuolat miršta nuo vėžio žmonės, bet jie yra kažkur. O aš esu čia. Todėl man negali to nutikti, aš tam per jauna, aš dar noriu gyventi...
Tuomet mane užvaldė panika. Antrasis etapas. Antrasis žingsnis... Ji mane pasiekė važiuojant namo. Žvelgiau pro automobilio langą į gatve skubančius žmones ir susivokiau, kad labai bijau mirti. Bijojau tos nebūties būsenos. Bijojau išnykti. Bijojau nepalikti jokio pėdsako, būti užmiršta. Bijojau vien tos minties, kad po kažkurio laiko būsiu tiesiog pamiršta. Dar vienas vardas antkapio lentelėje. Labai bijojau tos nežinomybės, kuri laukia po mirties... Tą kartą, kai pakėliau prieš save ranką, negalvojau apie pasekmes, negalvojau kas bus po to. Tą kartą pati ten veržiausi. Bet šį kartą viskas jau kitaip.
Iškyla klausimas: ar aš tikiu pomirtiniu gyvenimu? Taip, tikiu. Tikiu, kad dar kurį laiką lieka dalelė tavęs... Bet... Labai bijau būti ta dalele... Aš dar nesijaučiu visko patyrusi, nesijaučiu dar turinti jėgų patekti ten anapus... Dar nespėjau tapti laiminga... Labai viliuosi, kad tas pasaulis yra.... Labai tikiuosi, kad nors maža mano dalelė išliks... Kad kas nors mane prisimins... Kad kas nors paminės geru žodžiu... Kad nebūsiu taip greitai pamiršta... Kad dar spėsiu ką nors palikti po savęs.
- Ponia Melita,- taria Fabio, sustodamas prie šviesoforo ir ištiesdamas telefoną.- čia jums.
Pažvelgiau į jį ir jo rankose laikomą telefoną. Pasvarstau gal neimti telefono ir nesikalbėti su juo? Bet jis vistiek rastų būdą su manim susisiekti, galbūt ir susitikti, o to dabar nenoriu. Tik ne dabar pamatyti jį...
- Klausau...- tariu bandydama susiimti.
- Kokio velnio!- iškart pratrūksta jis.- Juk sakiau, kad tiesiai važiuotum namo!
- Jau važiuoju, nerėkauk.
- Tu dar nematei manęs rėkiančio!- jis toliau vis labiau kelia balsą.
- Jeigu ir toliau ant manęs rėksi, padėsiu ragelį.- tariu sunkiai atsidusdama. Šiuo metu tikrai nenusiteikusi klausytis jo priekaištų.
- Nedrįsk!- šukteli jis ir aš iškart nutraukiu ryšį.
- Pasakyk jam, kad aš užsiėmusi.- tariu Fabio gražindama jam telefoną.
- Juk žinot, kad negalėsiu jam taip pasakyti...- Fabio vos šypteli man per galinio matymo veidrodėlį. Turbūt pirmą kartą mačiau jį bandant šypsotis.
- Juk svajoti irgi galima...- pabandau ir aš šyptelėti.
Man grįžus namo, nuėjau į terasą ir susirangiusi į krėslą žvelgiau į sodą. Nes nenorėjau užsidaryti kambaryje. Norėjau jausti savo stingstančia oda saulės šilumą. Bet neteko ilgai būti ir vienai. Išgirdau greitus žingsniukus, kurie greitai artėjo link manęs.
- Labas.- taria man Danielė atsisėsdama priešais mane. – Mama sakė, kad greitai tavo gimtadienis.
- Tikrai?- nustembu, nes ir aš buvau pamiršusi tai.- Ir iš kur tavo mama sužinojo?
- Tėtis pasakė.- atsako ji išpūsdama kramtomos gumos burbulą.
- Gerai... O iš kur tavo tėtis sužinojo?- net prisiverčiu vėl šyptelėti.
- Dėdė sakė jam. – atsainiai taria ji.
- Tikrai?- dar labiau nustembu, nes negalvojau kad Kailui rūpi tokie dalykai kaip mano gimtadienis.
- Aha. Pradėjau tau daryti dovaną. – Ji kilsteli mažą plastikinę dėžutę, kurią praktiškai turi nuolat su savim. – Man reikia pamatuoti ar tinka, gerai? Bet dar nebaigiau...
Ištiesiu ranką, o ji man aplink riešą apveja raudona odine gija, kurios galas dar nebaigtas pinti. Ji susikaupusi apžiūrinėja savo darbą.
- Ar tau labai skaudėjo?- paklausia ji galiausiai nuimdama man apyrankę ir kažką pasižymėdama.
Neiškarto suprantu, kad ji klausia apie randą. Instinktyviai uždengiu jį rankove.
- Raudona spalva?- paklausiu pakeisdama temą. Su vaikais tai lengviau sekasi.
- Aha. Tai meilės spalva.- taria ji kažko ieškodama savo dėžutėje. – Šį kartą bus toks karulis.
Ji ištiesia man popieriaus lapą, kuriame nupieštas amžinybės simbolis. Žvelgiu į jį ir pradedu tankiau mirksėti, bandydama išsklaidyti besikaupiančias ašaras. Ji parinko man amžinybės simbolį. Amžinybės, į kurią neužilgo reikės pasinerti. Į kurią aš nenoriu. Dar...
Tuomet ateina trečias etapas- savęs gailestis. Niekaip negalėjau suvokti, kodėl būtent man taip atsitiko. Visą laiką stengiausi būti kitiems gera, jų neskaudinti, nekalbėti jiems negražių žodžių, atleisti neatleistinus dalykus. Būti visiems gera... Tai už ką taip žiauriai esu bauldžiama? Visada maniau, kad mirsiu tik sulaukus garbingo amžiaus nuo kokios senatvinės ligos. Mirsiu apsupta vaikų ir anūkų, galbūt ir proanūkių. Mirsiu ne viena. Kaip dabar...
Prie mūsų prisijungia Izabelė, kuri ką tik grįžo iš repeticijos. Ji dūsaudama pasakoja koks reiklus trupės vadovas. Ateina ir Esmė. Fiziškai nesu viena, girdžiu mane supančius balsus, bet viduje... Žvelgiu kaip Esmė maitina krūtimi Matia. Kokia ji laiminga. Pavydžiu jai. Aš dar daug ko nesuspėjau padaryti. Nesuspėjau tapti mama. Nesuspėjau ant rankų palaikyti savo pėdsako šiame pasaulyje. Visada maniau, kad nenoriu vaikų, bet... nežinau... galbūt suaugau. Pasenau per šias dienas.
Išgirdusi savo diagnozę, pasijutau tokia menka ir... viena... Galėjau kažkam pasipasakoti. Žinau, kad būčiau išklausyta. Galbūt Esmei, galbūt Felisitei, o gal ir jam... Žinojau, kad jis mane išklausytų, žinojau, kad jis leistų į jį remtis. Suteiktų man stiprybės. Bet negalėjau taip su juo pasielgti... Nenorėjau prikelti jo praeities vaiduoklių. Jo mama, kurią jis taip dievino, irgi mirė nuo vėžio. Jis vengia apie tai kalbėti, bet visada matydavau, kaip jis ilgisi jos, kaip dėl jos gedi. Nenorėjau jam vėl priminti to skausmo, todėl pasirinkau tai iškęsti viena. Aš turiu būti drąsi... Turiu iškęsti visą, ką likimas siuntė man, iki galo.
Kai išgirdau, kad grįžo iš darbo Kailas, apsimečiau, kad esu labai pavargusi ir, net nepamačiusi jo, nuėjau į kambarį. Mūsų bendrą... Bet miego nenorėjau. Nenorėjau švaistyti man likusio laiko miegodama...
Visai vakare jis įėjo į kambarį. Kiekviena ląstele jutau jo buvimą šalia, bet aš ir toliau apsimečiau mieganti.
- Mažute,...- tyliai kreipėsi jis, bet aš net nesukrutėjau. Pajutau, kaip jis perbraukė man plaukus ir labiau užklojo antklodę.
Nenorėjau, kad jis žiūrėtų į mane. Nenoriu jo akyse matyti neapykantą. Noriu likusį man laiką pragyventi atsiminimais apie tą jausmą, kurį jaučiau Paryžiuje. Noriu, kad tai būtų paskutinis mano prisiminimas...
Naktį, kai jis užmigo, pasiekiau ketvirtą fazę- susitaikymą. Visą naktį praleidau žvelgdama kaip jis miega. Bandžiau įsiminti kiekvieną jo dalelę: kaip jo juodos ilgos blakstienos glaudžiasi prie jo skruostų, kaip jos suvirpa jam kažką sapnuojant. Norėjau įsiminti, koks taisyklingai tobulas jo profilis, jo lūpos, kurios taip švelniai mane bučiuodavo. Stebiu kaip ritmingai kilnojasi jo krūtinė jam kvėpuojant, bandydama prisiminti tą garsą, kaip jo širdis pradeda tankiau plakti man prisiglaudus prie jo...
Nors ir kiek jis man buvo padaręs, kiek prikalbėjęs man baisių žodžių, bet aš jam atleidau. Tik jo dėka pajutau gyvenimo skonį, pajutau, kad tikrai gyvenu. Per tuos pusę metų kartu, pamačiau tikrąją save: kovingą, aistringą ir... Jis lyg mane pažadino iš miego, kuriuo miegojau dvidešimt dvejus metus. Su juo pajutau, ką iš tikro reiškia jausti: meilę, skausmą, įniršį, pasiaukojimą...
Jis geras žmogus, tik dar pats to nesuvokia. Dabar suprantu, kad tai aš sugadinau mūsų santykius. Niekaip negaliu suvokti, kodėl, nors ir žinodama ko noriu, nepasakiau Emiliui to, nepasakiau, kad myliu savo tobulai netobulą vyrą ir niekada jo nepaliksiu. Žinojau tai, tik nepasakiau. Gal, jeigu tai būtų išgirdęs ir Kailas, viskas būtų pasisukę kitaip... Tiesiog atsisakau patikėti, kad jis tikrai taip manęs nekenčia... Jis turėjo pasijusti išduotas, pasijausti silpnas prieš savo turbūt didžiausią priešą, todėl ir atsitvėrė ta siena nuo manęs. Jis niekam neduoda antros galimybės, net ir man... Aš nesu išimtis... Bet labai tikiuosi, meldžiuosi už jį, tad jis kada nors pamirštų savo ambicijas bei principus ir atsiduotų jausmams. Pasijustų kažkam reikalingas, pajustų laimę ir pilnatvę, kurią privertė pajausti mane. Noriu, kad jis būtų mylimas, mylintis ir laimingas. Nors ir ne su manimi...
Rytas atėjo per greitai. Suskambėjus jo žadintuvui, užsimerkiau. Daviausi vis dar mieganti, nors nebuvau užmerkusi akių nė sekundei. Nenorėjau su juo kalbėti, nes bijojau, kad palūšiu. Nes rytui atėjus baimė mirti buvo tokia stipri, kad net pradėjau justi savanaudiškumą. Norėjau, visada likti su juo, net jei jis ir nesikalbėtų su manimi, net jei jis, žiūrėdamas į mane matytų tik savo žlugimą... Bet taip nepasielgiau. Neįstengiau jam ištarti nė žodžio. Leidau jam susiruošti į darbą ir išvažiuoti.
Bet kai nusileidau į apačią, kai mačiau, kaip Esmė glaudžia prie savęs Danielę, išleisdama ją į mokyklą, kaip ją pabučiuoja, palūžau... Pavydėjau jai tobulo gyvenimo, kurio man nelemta buvo patirti... Pravirkau... Pirmą kartą verkiau išgirdusi diagnozę... Bijojau būti viena šiandien... Bijojau, kad galiu neatlaikyti... Aš nesu tokia drąsi kaip galvojau. Todėl pasakiau jai. Pasakiau Esmei. Jos veidas, kai pakartojau gydytojo žodžius, pasiženklino skausmo pėdsaku jos veide. Bet ji susiėmė, neleido sau palūžti, neleido man matyti, kaip jai baisu... Gležna moteris parodė savo stipriąją pusę. Ji nepaliko manęs šiandien. Šiandien galėjau į ją atsiremti, pasijusti šios šeimos dalimi...
Esmė pati mane nuvežė į ligoninę. Fabio tikriausiai buvo išvykęs su Kailu, o Esmei kažkaip pavyko išsisukti ir nuo kitų apsauginių, todėl mes ligoninę pasiekėme vienos, be pašalinių. Už tai jai buvau labai dėkinga.
Viskas skendėjo rūke: kaip mane apvelka ligoninės rūbais, kaip man į veną yra įleidžiamas kateteris... Esmė išbuvo šalia manęs iki pačios paskutinės sekundės, tvirtai ir drąsinamai laikydama mano ranką. Bet kai mane išvežė į operacinę biopsijai... Beveik nieko nepamenu, tik greitai prabėgančius ligoninės lubų šviestuvus. Žvelgiau į juos, lyg jie būtų šviesa tunelio gale... Net drįsau patikėti, kad biopsijos rezultatai gali būti ir geri. Kad tas darinys gali būti ir geras... Bet, tai mažai ką keičia. Tiesiog jis yra per didelis... Net jeigu jis ir būtų geras, vis tiek reikėtų operacijos, kurios padarinius gydytojas vengia prognozuoti. O jeigu jis bus blogas... Na, tada mano mirties diena jau būtų netoli, nes net ir chemoterapija išderėtų ne tiek daug laiko, kiek norėčiau pati... Per mažai, kad galėčiau patirti viską, ką noriu...
Kai pajutau, kaip narkozė mažais lašeliais pradėjo smelktis į mano venas, bandydama užmerkti man akis, padariau tai, ko nedariau jau seniai... Meldžiausi... Ne Dievui, nes jo nėra... O kai kam aukščiau... Mamai... Meldžiausi, kad ji saugotų mane iš aukščiau ir neleistų taip greitai manęs pasiimti...