Jaustis laimingai

7.6K 296 11
                                    

Priglaudžiu kavos puodelį ir nusišypsau žiūrėdama į savo gražuolį vyrą, kuris basas, tik su sportinėmis plačiomis kelnėmis, sukasi virtuvėje gamindamas man omletą.

- Ar tau ateiti į pagalbą?- paklausiu plačiai šypsodamasi, kai jis bando apversti kiaušinienę, bet nepavyksta. Dalis jos ištykšta ant kaitlentės. Nusikeikęs jis dar spėja nusideginti pirštus.

- Šiandien jokių gelbėjimo misijų, panele.- jis pagrūmoja man medine mentele.- net ir kiaušinienės...- burbteli sau po norimi, bet aš išgirstu vis tiek ir nesusilaikau vėl sukikenusi.

Stebiu kaip jis grakščiai juda po virtuvę, ir nepaliauju šypsotis. Jis, kelintą kartą, sugavęs mano žvilgsnį, suraukia antakius ir nukėlęs keptuvę, atsiremia į stalviršį ir sukryžiavęs rankas klausiamai kilsteli antakį.

- Žinai,- tariu ir atsikėlusi nuo kėdės lėtai prieinu prie jo.- mane visada žavėjo kaliniai... Jų tokie treniruoti kūnai...- perbraukiu išilgai jo pilvo presą ir pakilusi jo ranka, pirštu pradedu vedžioti tatuiruotės kontūrus.- O dar tos tatuiruotės... Kaip seksualu...

- O žinai apie ką galvoja kaliniai?- aš pakeliu akis ir prikandusi lūpą papurtau galvą.- kad jie išbadėję sekso.

Klykteliu, kai jis kilsteli mane ir apsukęs, pasodina man stalviršio. Jis šiurkščiai mane pabučiuoja, stipriai sukąsdamas lūpą. Aš apkabinu jo kaklą ir atsakau jam su ne ką mažesne aistra. Jis praskečia mano kojas ir be jokios įžangos įeina į mane. Prasiveržia gili dejonė, kai jis užpildo mane. Išsilenkiu, leisdama jam įeiti giliau. Jis glamonėja mano kūną ir pajuntu, kaip didžiuliu greičiu artėju iki pabaigos. Stipriai įsikabinu jo pečių, nes jausmai per stiprūs. Šį kartą jis šiurkštus, bet jo nė trupučio nebijau. Man gera jausti, kad jis nesitvardo, kad jį veikia instinktai, kad jį taip stipriai veikiu aš...

Pasiekę viršūnes susmunkame ant virtuvės grindų. Sėdžiu jam ant kelių, o jis nosimi pasitrina man į plaukus.

- Va čia tai alkis...- sušnabždu ir abu pradedame kvatoti.

Jis tvirčiau mane apkabina ir pabučiuoja į kaklą prie ausies.

- Aš visada tavęs išbadėjęs...

Pasisuku į jį ir pažvelgiu į jo juodas akis ir jaučiu, kaip kiekvieną akimirką aš jį myliu vis labiau. Žinau, kad jis dabar tikrai man neatsakys tuo pačiu, bet viliuosi, kad kada nors jo jausmai man bus tokie stiprūs, kaip ir manieji.

Bet prisimenu kaip jaučiausi vakar... rodos tai buvo taip seniai, bet man suspaudžia širdį nuo prisiminimų.

- Kailai,...- ištariu ir jaučiu, kaip mano balsas užlūžta.

- Hmm... – ištaria jis.

- Mums reikia pasikalbėti. Apie vakar.

Jis sunkiai atsidūsta ir pasitrina kaktą, lyg būtų pradėjus skaudėti galva.

- Gal ne čia?- pasidavusiu balsu taria jis.- Eime patogiau įsitaisyti.

Abu atsistojame. Abu žinojom, kad reikės pasikalbėti apie tai, kas įvyko, tik nuo pat jo grįžimo vengėme šios temos.

- Galiu pirma?- paklausiu mums atsisėdus svetainėje. Jaudinuosi, nes Kailo veidas apniunka ir sugriežtėja.- Norėčiau, kad man pažadėtum du dalykus.

- Du dalykus?- sumirksi jis akivaizdžiai to nesitikėdamas.- Kokie jie?

- Pirma- daugiau niekada nesimušk, net dėl manęs. Bijau, kad ir tu gali nukentėti. – jis atsilošia ir padeda galvą ant atlošo.- Prašau, pažadėk man.

- Negaliu.- abejingu žvilgsniu jis pažvelgia į mane.- Negaliu leisti, kad kažkas tave skriaustų, ypač kažkokie padugnės...

- Liaukis. Mačiau Mauroi. Jį tiesiog sudaužei... Kailai, prašau, juk žinai, kad tokio tavęs bijau...

...man nebaisu...Where stories live. Discover now