Melo kojos trumpos

7.6K 304 6
                                    

Kai praėjo nemažai laiko nuo mano pagrobimo, supratau, kad pirmą kartą pažvelgusi į Kailą jau mačiau savo likimą. Kažkodėl, net ir jo nepažinodama, žinojau, kad man nelemta būti su Emiliu... Aš niekada nebūsiu su juo...

Tūnau praktiškai visada užsidariusi kambaryje, vengdama bet kokio žmogiško kontakto. Kambario sienos per tas kelias dienas mane visai prislėgė, todėl nutariu, kad jau laikas išeiti.

Nusileidus į apačią, naujosios šeimos nesimato ir man iškarto palengvėja.

- Labas rytas, ponia,- pasisveikino vyresnė moteris, kuri mane nuolat slaugo.

- Prašyčiau mane vadinti Melita. Man nepatinka visi tie formalumai. - atsakau jai. Ji tikrai maloni moteris ir paskutinėmis dienomis su ja vienintele bendrauju. Lučia ji vardu, jeigu gerai atsimenu.

- Kur visi kiti?- paklausiu.

- Jūsų vyras su broliu išvažiavo į darbą, o ponia Esmė palydėjo dukrą į mokyklą.

Kažkodėl net lengviau atsikvėpiau. Šiuo metu tikrai nenorėjau įkyrios draugijos.

- Ką norėtumėte pusryčių?- pasiteirauja Lučia.

- Dėkui, nealkana. Išeisiu į lauką.

- Suprantu, kad čia ne mano reikalas, bet jūs nieko nevalgote. Vaikščiojate balta kaip vaiduoklis... Ar neskaniai gaminame?

- Nesijaudinkit, tikrai skaniai gaminat, tiesiog neatsiprantu su kitokiu klimatu...

- Ponia, šiandien graži diena, paruošiu jums arbatos ir lengvo užkandžio ir patieksiu terasoje. Gal pagaliau išlindusi saulutė nurausvins jums skruostus.

Nusišypsau jai. Ji tikrai nuoširdžiai manimi rūpinasi. Smagu, kai nors vienas šiuose namuose yra palankiai man nusiteikęs.

- Labai gera mintis.- atsakau jai ir įsitaisiau terasoje.

Neužilgo ji atneša arbatą ir vaisių bei šviežios duonelės.

Šiandien tikrai šilta diena. Po tiek užsidariusių dienų kambaryje, buvo beprotiškai gerą atkišti veidą saulei. Susirangau patogiame krėsle. Užsimerkiu ir mėgaujuosi saulės prisilietimais. Oras vis šilo, tad nusirengiau megztuką ir leidžiu saulei kuo daugiau nubučiuoti man odos. Atrodo, kad laikas sustojo aplink, pasimiršo visos negandos, kūnas atsipalaiduoja.

- Sveika.- pašoku pažadinta netikėto balso.

Atsimerkiu ir pamirksiu, kol sugebu įžiūrėti pašnekovę. Esmė susmunka šalimais ir ant kitos kėdės užsikelia savo gležnutes kojas.

- Dieve, kai laukiausi Danielės, viskas atrodė taip lengva... O šis vyrukas tikrai pašokdina. Pora metrų atrodo visas maratonas...

Ji pasitrina skaudamas kulkšnis. Stebuklas kaip ji taip susilenkia, pagalvoju.

Ji nuskina vynuogės kekę ir pradeda vieną po kitos skabyti uogas.

- Baisiausia, kad esu nuolat alkana. Galėčiau valgyti nuolat. Sūnus bus toks pats didelis kaip ir pridera Makenoms. Čia tokie jau jų genai. Patikėk, turėsi progos ir pati įsitikinti.

Nuo jos užuominos apie vaikus man stoja širdis. Tikiuosi, kad to niekada nebus.

- Tai papasakok, Melita, ką nors apie save. Buvai čia tikra staigmena.

- Tai kad neturiu ką pasakoti. Kailas pasakė viską.

- Arba nieko. Iš kur tu?

- Iš Lietuvos. - atsakau abejodama kiek apie save galiu atskleisti.

...man nebaisu...Where stories live. Discover now