...man nebaisu...

Rytas neprotingesnis už vakarą

Rytas išaušta taip greitai, kad rodos, tik užmerkiu akis, o jau prašvito. Neįstengiu išlipti iš lovos. Skauda pilvo apačią. Nejaugi vėl susirgsiu mėnesinėmis? Juk jos buvo prieš porą savaičių... ir truko tik dieną... Stresas padarė savo. Norėčiau pasirodyti gydytojui, nes ir pačiai darosi neramu. Tik galiausiai suprantu, kad reikės leidimo prašyti jo... ir jam paaiškinti, kodėl... kažkaip per daug asmeniška...

Atsidususi prisiverčiu atsikelti ir nusiprausti po dušu. Atsigaivinusi ir galutinai išsklaidžiusi snaudulį, apsirengiu juodomis timpomis ir juodais marškinėliais bei plačiu nertiniu. Pastarosiomis savaitėmis tai pasidarė mano nuolatinė apranga. Man kvaila puoštis tomis itin brangiomis suknelėmis, kai namuose nuolat esu tik aš viena ir personalas. O ir tas stengiasi man nekristi į akis.

Susisuku plaukus į netvarkingą kuodą, įsispiriu į plokščiapadžius batelius ir pagriebusi nebaigtą skaityti knygą, kurią man davė Liucia, nusileidžiu į apačią. Kadangi atrodo, kad oras visai šiltas, išeinu į terasą. Nustembu, radusi ten pusryčiaujantį Kailą. Jis vilki šviesiai pilkus paplėšytus džinsus ir baltą nertinį. Jis susikaupęs kažką skaito kompiuteryje. Kai įeinu, jis pakelia akis nuo ekrano ir mane nužvelgia. Dieve, jis atrodo kaip Olimpo dievas, šviežias ir pailsėjęs, o aš kaip nevala... Net nepasidažius. Kyla mintis atsisukti ir bėgti persirengti, bet jis parodo į kėdę šalia jo. Aš atsisėdu ant suoliuko priešais jį ir nusispyrusi batus, susirangau, rankomis apsikabindama kelius.

Jis gurkšteli kavos ir toliau atidžiai skaito. Pasiimu knygą ir atsiverčiu kur buvau baigus skaityti vakar. Pasirodo Liucia ir pasisveikinus padeda ant stalo šviežiai spaustų apelsinų sulčių ir šilauogių su graikišku jogurtu. Pastaruoju metu tai vienintelis maistas, kurį nors kiek galiu valgyti. Padėkojusi toliau bandau skaityti, bet sunkiai sekasi, nes jaučiu kaip Kailas mane kartas nuo karto stebi.

- Mažasis princas?- galiausiai daugiau nustemba nei paklausia jis.

Iš pradžių nesuprantu jo klausimo. Pakeliu akis nuo knygos ir pažvelgiu į jį. Jis pirštu parodo į knygą. Pažvelgiu į viršelį. Ak taip, knygos pavadinimas.

- Taip. Liucia paskolino. Kitokios neturėjo.

- Čia yra biblioteka.

- Norėjau ko nors paprasto ir skaityto, kad nereikėtų žodyno.

- Kur išmokai itališkai?- jis gurkšteli kavos ir uždaro kompiuterį.

- Keturis metus gyvenau su itale kai studijavau.

Jis kilsteli antakius nustebęs. Tikriausiai nesitikėjo, kad turiu bent jau kokį išsilavinimą.

- Kur studijavai?- toliau domisi jis.

- Londone. Vietiniam koledže gavau stipendiją mokslams, bet negavau kambario bendrabutyje, tad išsinuomavau jį pas vieną studentę italę. Tai ji ir išmokino kalbos. Bet mano kalba daugiausiai apsiriboja tik kalbėjimu. Su gramatika dar problematiška. Liucia ir virėja, kai turi laiko, moko mane, bet dar yra kur tobulėti.

Jis dar labiau nustemba. Suprantu, kad per daug turbūt prikalbėjau, dabar jos gali turėti bėdų. Kas man darosi?

- Kodėl man nesakei? Nusamdysiu korepetitorių.

- Dėkui, nereikia. Čia tik hobis. – pasijutau nepatogiai.

- Kitą savaitę sutvarkysiu tai. Jeigu tau ko nors reikia, turi man pasakyti.

Pasimuistau ir galvoju, kaip pradėti kalbą apie gydytoją, bet mintis jis tuojau pat išsiblaško.

- Kitos savaitės gale planuoju skristi į Lietuvą, turiu kelis reikalus sutvarkyti, kuriuose dalyvaus ir tavo įtėvis. Jeigu nori, galiu pasiimti tave kartu.

Man užgniaužia kvapą ir norisi net pašokti iš džiaugsmo.

- Tikrai?- sucypiu iš laimės.- Labai noriu! Prašau, labai noriu aplankyti tėvus...

- Gerai, manau, jeigu neiškils skubių darbų, skrisim ketvirtadienio ryte.

- Aš būsiu pasiruošusi.

Aš grįžtu namo... Pagaliau vėl galėsiu išvysti tėvus, juos apkabinti...

- Bet nenoriu jokių išsišokimų, supratai?- perspėjo jis mane.

- Pažadu. Pasiimk mane kartu ir aš būsiu paklusni kaip avis.

Mano toks palyginimas jį pralinksmina ir jis šypteli. Kai jis gerai nusiteikęs, nebeatrodo toks baugus. Net labiau panašus į mielą tingų meškiną.

Šiandien jis dosniai nusiteikęs, todėl išbandau jo ribas.

- Ar galėčiau kai ko paprašyti?- galiausiai prisiverčiu paklausti.

- Taip. Bandyk.- jis pasisuka į mane.

- Ar galiu pasitikrinti elektroninį paštą? – jo veidas apsiniaukia išgirdus prašymą.- Jeigu manimi taip nepasitiki, tai galiu daryti tau matant. Tiesiog daug laiko nebuvau prisijungus...

Jis kurį laiką galvoja ir galiausiai linkeli. Plačiai nusišypsojusi, prisistūmiu jo kompiuterį link savęs. Atlenkiu ir įsižiebia užrakto laukelis. Pasimetu, pamačius slaptažodžio prašymą. Kailas atsistoja ir apėjęs stalą, atsistoja man už nugaros. Jis palinksta virš manęs ir greitais pirštų judesiais surenka slaptažodį. Jaučiu jo kvėpavimą sau ant kaklo ir man pasišiaušia oda. Jo kvapas mane apgaubia, kad net pilve sutrūkčioja. Jo skruostų šereliai pakutena man skruostą.

Net nespėju sureaguoti, kaip įsižiebia ekranas. Tikėjausi pamatyti bent jau ekrane kokią nuotrauką, bet jis vienos tamsiai pilkos spalvos, tik kampe mažas logotipas. Gerai įsižiūrėjus jis primena M raidę.

Jaučiu kaip Kailas vis dar už mano nugaros. Pažvelgiu pro petį ir matau, kaip jis kažko ieško telefone. Jam nespėjus pamatyti, kad jį stebiu, atsigręžiu į kompiuterį ir paspaudžiu interneto ikoną. Po kelių minučių pagaliau pavyksta prisijunti prie savo elektroninio pašto, nes nepratusi prie Apple programinės įrangos. Paštas užsikrauna ir pamatau beveik penkis šimtus laiškų. Didžiąją daugumą sudaro reklaminiai pranešimai, kuriuos iškart ignoruoju. Pažvelgiu sau pro petį ir pamatau, kad Kailas paėjęs toliau kalba telefonu atsukęs man nugarą. Greitai peržvelgiu laiškus. Širdis suspurda kai pamatau Emilio žinutę. Įsitikinus, kad Kailas nemato atidarau ją.

"Melita, nežinau ar iš tikro nori likti su juo ar buvai priversta taip sakyti. Jeigu vis dar mane myli, susirask mane. Aš dirbu Moscow Mule Bar Milane.

Emilis"

Širdis suspurda. Jis vis dar čia. Jis laukia manęs. Greitai ištrinu laišką. Žvilgtelėjus į Kailą matau, kad jis vis dar kalbasi, tad įeinu į šiukšliadėžę ir iš ten ištrinu Emilio laišką.