Juodoji gulbė

6.9K 301 4
                                    

Grįžus namo vėl stojo ta pati monotonija: Kailas vengė manęs, o ir aš pati stengiausi jo išvengti... Jis pasinėrė į darbus, praktiškai negrįždavo. O gal ir ne tik į darbus...

Susidraugavau su Esme. Pasirodo ji nuostabi, linksma, žavinga, draugiška bei nuoširdi. Danielę irgi pavyko papirkti dovanėle iš Lietuvos.

Kadangi Esmei iki gimdymo buvo likusios daugiausiai šešios savaitės, vyras ją, galima taip sakyti, uždarė namuose. Tiesa sakant, visai jo nekaltinau, bet ir man pačiai baugu matyti, kaip ji tokia smulkutė nešioja tokį pilvą.

Nors mačiau, kaip Korbis dievina savo žmoną, bet dėl jos išvažiavimų į miestą jis buvo kategoriškas, jei nelydėdavo jis, niekur jos neišleisdavo. Aišku, jie apsižodžiuodavo lengvai dėl to, bet Korbis, kaip ir vyresnis jo brolis, būdavo nepermaldaujamas kai užsispirdavo.

Šiandien irgi teko būti to liudininke.

- Nekreipk į jį dėmesio, jis per jautriai reaguoja.- Esmė išsitiesia ant sofutės ir ant atlošo užsikelia pėdas. - Jis paniškai bijo ir kuo labiau artėja gimdymas, tuo labiau jam šiaušiasi plaukai. Pamatysi, kai tu lauksiesi, Kailas panikuos dar labiau. Tokie jau tie Makenų vyrai.

Nieko neatsakau. Nemėgstu kalbėti šia tema. Po pietų Esmė nueina prigulti, o aš patraukiu į biblioteką pasižvalgyti. Tai nauja mano mėgstama vieta.

Pasigirsta durų beldimas. Kažkas naujo. Kailas visada turi raktus. Prieinu ir praveriu duris. Lauke stovi jaunutė mergina. Iš jos smulkumo ir jauno veidelio neduočiau nei aštuoniolikos. Gal čia Danielės kuri draugė?

- Kodėl taip ilgai neatidarei?- ji prasibrauna pro mane į vidų. – Lagaminus nunešk į viršų.

Stoviu netekusi žado. Taksistas padeda šalia manęs lagaminus.

- Ko spoksai? Judinkis. – ji nusivelka paltuką ir paduoda jį man.

Apsidairau tikėdamasis pamatyti ateinančią Liucią, bet nei jos, nei jokio kito personalo nesimato.

- Ar visi namie? – ji paklausia ir spragteli man prieš nosį pirštais.- Alio, su tavim kalbu.

Ji pabando dar kartą spragtelėti, bet aš nustumiu jos ranką sau nuo veido.

- Gal baigsi? Prašyčiau mandagumo.- nesusilaikau ir pradedu spragsėti jai palei veidą.

Ji žengia atbula, bandydama išvengti mano pirštų ir užkliūva už lagamino. Sukikenu, kai ji žnekteli ant užpakalio. Kas ji manosi esą?

Kaip tik tuo metu atsidaro durys ir įžengia Kailas. Jis sustoja tarpduryje ir nustemba. Tikėjausi jį pamatyti su dalykiniu kostiumu, bet vis vilki plačias juodas sportinės kelnes, baltą bluzoną ir apsigaubęs gobtuvu galvą. Rankoje jis laiko sportinį krepšį, kurį pastato prie išvartytų lagaminų. Jis žiūri tai į vieną, tai į kitą, kol galiausiai išteisia ranką tai merginai. Ji suima ją ir Kailas greitai ją pastato ant kojų.

- Broli...- dirbtinai sukukčioja mergina ir puola jam į glėbį. – ta beprotė mane pastūmė...

Net išsižioju iš nuostabos. Pastūmiau? Aš? Kokia melagė! Kailas ją priglaudžia prie savęs ir rūsčiu žvilgsniu nužvelgia mane. Jis turbūt juokauja... Nejau patikės tuo prastu vaidinimu? Užverčiu akis ir jau susiruošiu eiti, bet mane sulaiko tos merginos verkšlenantis balsas:

- Broli, daryk ką nors, išmesk ją iš čia, nes kitą kartą ji gali rimtai mane sužeisti...

Pažvelgiu į Kailą ir turbūt pirmą kartą matau, kad jis nežino ką daryti. Kilsteliu antakį ir laukiu jo verdikto.

...man nebaisu...Where stories live. Discover now