...man nebaisu...

Tik tak

Mama, kaip visada, išsimatavusi kokias dešimt suknelių, neišsirinko nė vienos nusprendusi, kad jai reikia numesti svorio. Ji pasileido į sekančią parduotuvę. Tipenau paskui ją kaip nuobodžiaujanti paauglė.

- Ponia Makena, hmmm, ponia Melita,- kreipėsi į mane Lukas,- skambina ponas Makena.

Paėmiau iš jo telefoną ir prisėdau ant artimiausio suoliuko. Mama, kaip pavyko pamatyti, nėrė į kosmetikos parduotuvę.

- Klausau.- atsiliepiau ir pasitryniau skaudamas blauzdas.

- Na, negirdžiu, kad būtų tau labai linksma.- išgirdau jo balsą. Nejučia šyptelėjau.

- Oi ne, mums labai linksma,- tariau kuo linksmiau, bet negalėjau paslėpti pavargusio balso.

- Ar viskas gerai?- susirūpino jis.

- Taip, o kaip jums? Susitvarkėte reikalus?

- Taip. Neužilgo atvažiuosiu tavęs pasiimti. Jeigu jau baigei apsipirkinėti.

- O kaip mama?

- Ją parveš apsauga. Tavo tėvą parvežė Tomas.

- Vat kaip... Gerai, lauksiu...

Jis lyg niekur numetė ragelį. Bent jau atsisveikinti galėjo... Atsistojau ir nuėjau pas mamą, kuri kvepinosi visais iš eilės kvepalais.

- Mama, aš jau važiuosiu. Einam.

- Palauk, mieloji, pauostyk šiuos...- ji prikiša lapelį su aitriais kvepalais.- Kaip jie?

- Tragiški. Mama, aš tikrai jau noriu eiti, be to Kailas jau važiuoja.

- Tai tegul ateina čia. Jis bent jau toks nėra nagas kaip mano dukra... Gal susipras ir padovanos uošvienei kvepalus.

- Mama... tiesiog negražu imti taip ir išleisti jo pinigus...

- Ak vaikeli, kokia tu dar jauna...

Galiausiai esu priversta ją palydėti dar į mažiausiai tris parduotuves. Lukas, kuris apsiėmė nešti mamos krepšius, tapo pasiuntinuku. Nusitempusi į papuošalų parduotuvę, mane kaip lėlę pradėjo karstyti visokiais niekučiais.

- Mama...- verkšlenau.- iš kur pas tave tiek jėgų...

- Išsitiesk, atrodyk kaip dama,- mokė ji mane.- visada turi būti pasitempusi.

Ji toliau bėgiojo po parduotuvę traukdama viena už kitą keistesnius kaklo papuošalus. Parodžiau jos nugarai liežuvį ir nusimaiviau. Jau norėjau bėgti iš parduotuvės ir ieškoti artimiausio suoliuko, kai pamačiau besišypsantį juodaakį vyrą. Jis stovėjo netoliese ir šypsodamasis stebėjo mano kankinimą. Priėjau prie jo ir bakstelėjau pirštu jam į krūtinę.

- Nėra ko juoktis, ne tau teko ištverti tokį maratoną. Kaip pagyvenusi moteriškė ji turi per daug energijos.

Jis balso nusijuokė ir uždėjo ranką man ant liemens. Kuo toliau, tuo labiau priprantu prie jo prisilietimų.

- Tau dar neteko apsipirkinėti su Esme ir mano sesute. – jis lyg paslaptį sušnibždėjo man į ausį.- O man teko... kai jos ruošėsi į vykti į mados savaitę... Išsimatavo visų įmanomų dizainerių drabužius. Dar niekad man nebuvo taip baisu...

- Tikrai?- nusijuokiau.

- Taip... – jis suraukė antakius ir juokingai patempė apatinę lūpą. - Jos net šaukė ant manęs...

- Nejaugi? Vargšiukas...- nusijuokiau iš jo pasakojimo. – Tai kodėl ryžaisi tam?

- Pralaimėjau lažybas broliui. Turėjau būti jų palydovas visą dieną. Nuo to laiko, daugiau niekada nesilažinu, kai nesu įsitikinęs, kad laimėsiu.