Pasimatymas

8.1K 311 55
                                    

Mums grįžus namo viskas stojo į senas vietas. Net atrodo fiziškai jutau, kaip namo sienos mane prislėgė. Kailas, kaip ir tikėjausi, atsiprašė ir užsidarė kabinete dirbti. Persimetus Lucia keliais žodžiais, užsidariau savo kambaryje. Jame niekas nebuvo pasikeitę, lyg nieko ir nebuvo atsitikę. Aišku, žurnalo ir šukių jau nebelikę. Tiesa, nebėra ir vazų. Kažin ar specialiai?

Bandydama išsklaidyti niūrią nuotaiką, prisipyliau vonią karšto vandens ir daug vonios putų. Po ligoninėje praleistų dienų buvo tikra palaima pasinerti į karštą vonią. Bet ramybės pilnos nesulaukiau. Vis kamavo Kailo liūdnas veidas. Kiek žinau iš Esmės, jis labai mylėjo tą merginą. Ar ji tikrai galėjo lauktis ne nuo jo? Kaip taip galima pasielgti? Juk jis turėjo ją vesti... O vestuvių dieną ji miršta... Kažkas čia nesueina, kažko trūksta... Ar ją nužudė meilužis? Smalsumas mane pražudys. Negaliu apie tai klausti Kailo, Esmės irgi nenoriu jaudinti prieš pat gimdymą... Ar man laukti kol jis kada papasakos?

Supratusi, kad vis tiek nebeatsipalaiduosiu, išlipu iš vandens ir susisupu į minkštutėlį chalatą. Priėjusi prie veidrodžio pažvelgiu į save. Atrodau klaikiai. Bent jau paakiai nebe juodi. Pasilenkiu arčiau ir apžiūriu savo išsausėjusią pavargusią odą. Kaip aš taip atrodydama galiu patraukti tokio vyro dėmesį kaip Kailas? Jis su manim elgiasi gražiai vien todėl, kad jį graužia sąžinė ir jam gaila manęs...

Gal reikėtų kaip nors pasipuošti? Apsirengti gražią suknelę, pasidažyti? Ar tuomet aš jam būsiu graži?

Išėjusi iš vonios net krūpteliu pamačius nelauktą svečią.

- Ką čia veiki? Ko tau čia?- iškart puolu.

- Melita, atėjau tik atsiprašyti tavęs.- Izabelė nervingai sukiojo ant savo lieso piršto tamsių plaukų sruogą.

- Man nereikia tavo atsiprašymo. Dink iš čia!- pirštu parodžiau jai duris.

- Jeigu būčiau žinojusi, kad žudysiesi...- ji nervingai trypčiojo.- nereikėjo tau rodyti tų nuotraukų.

- Manai, kad tu tokia svarbi, kad dėl tavęs žudyčiausi?- pratrūkau.- Labai gerai apie save galvoji ir pervertini save.

- Melita, atleisk man. Aš blogai su tavim elgiausi. Kailas man papasakojo, kad čia tu ne savo noru...

- Tai jau nebelaikai manęs turtų medžiotoja?

- Jeigu man būtum pasakiusi seniau, tikrai...

- Viskas. Dink! Nenoriu tavęs net akyse matyti! Jeigu ką nors apie mano čia buvimą žinai, tai dar nereiškia, kad kas nors pasikeitė. Tu manęs nepažinojai, bet užsipuolei iškart. Taip negalima su žmonėmis elgtis. Ir dabar jausdama man gailestį pradėsi mane gerbti? Tu nieko nežinai apie mane! Nesvarbu kokiomis aplinkybėmis aš čia, bet tavo mažvaikiškas išpaikintas elgesys iškart parodė tavo žemą moralę.

- Klausyk, Melita, aš tik...

- Tuoj pat nešdinkis! Kitaip pati tave išmesiu.

- Bet...

- Atstok nuo manęs!

- Kas čia darosi?- paklausė įėjęs Kailas.- Bela, ką čia veiki? Sakiau nebesiartinti prie jos.

- Aš tik...- pamačiau Izabelės akyse besikaupiančias ašaras.

- Ji tik atėjo atsiprašyti...- užstojau ją pavargusiu balsu.

- Tai kodėl visas namas skamba?

- Čia mano kaltė. Tiesiog noriu, kad visi mane paliktų ramybėje.

- Izabele, išeik.- tarė Kailas.

Ji iškart pakluso. Palaukęs kol ji uždarys duris, jis pažvelgė į mane susirūpinęs.

...man nebaisu...Where stories live. Discover now