...man nebaisu...

Tobulo vyro žmona

Kuo labiau artėjame link Amelios salono, tuo labiau pradedu jaudintis. Nejučiomis pradedu pirštais čiupinėti orchidėjos pakabuką. Nuo jo sklinda maloni šiluma, kuri ramina, bet neužtenkamai...

- Ar nusiraminsi? Juk ne į skerdyklą važiuojam...- Kailas spusteli man kelį.

- Tau gal tai įprasta, bet man ne. Juk žinai, kaip man nepatinka dėmesys, ypač žiniasklaidos. Jie niekada nežino, kada sustoti.

- Nusiramink, juk aš būsiu šalia. Su manim tu saugi.

- O tu nebijai, ką pradės šnekėti žmonės iš tavo aplinkos? Juk aš akivaizdžiai iš kito sluoksnio...

- Man vienodai ką kas mano, jau turėjai suprasti. O tu mažiau nervinkis. Tu esi žymiai geresnė už daugelį jų. Tu geresnė savo vidumi. Be to, be galo graži....- sumurkia jis kaip didelis katinas ir pasilenkęs ir pabučiuoja man kaklą.

- Liaukis, tai nė kiek neramina...- pasitaisau puošnų palto stiliaus apsiaustą, kurio rankovės iki alkūnių, tad atidengia mano angelo sparną ant riešo. Pirštais vėl sugriebiu pakabuką ant kaklo.

- Ar žinai kodėl tėvas mamai padovanojo šitą pakabuką? Kodėl mama bijojo eiti ten?

- Ne.- atsisuku į jį nustebusi.

- Mano tėvai susipažino Madride. Tėvas ten nuvyko darbo reikalais. Kiekvieną rytą jis eidavo į vietinę mažą kavinukę rytinės kavos. Ten jis ir susipažino su mano mama. Kiekvieną rytą jis ten gerdavo kavą, kad galėtų ją pamatyti. Ji buvo padavėja. – pamatęs mano turbūt išraišką jis sumišo.- Bent jau taip mums sekdavo prieš miegą. Kai po vestuvių tėvas ją atsivežė į Milaną ir pirmą kartą jie ėjo į viešą renginį, mama jautėsi kaip pelenė prieš pokylį, todėl tėvas padovanojo jai šį papuošalą, kad jai būtų drąsiau ir ji žinotų, kad jis su ja...

- Tavo mamai labai pasisekė...- nusišypsojau.- Kaip ir man...- prisiglaudžiu prie jo ir padedu galvą jam ant peties.

- Dabar vis geriau suprantu tėvą. Neabejoju, kad jis kiekvieną rytą ėjo būtent ten gerti kavą ne veltui.- jis liūdnai nusišypso.- jis pasipiršo jai po pirmo pasimatymo.

- Tikrai?- pakeliu galvą ir pažvelgiu jam į akis, kurios atrodo liūdnos.- Manau, kai sutinki sau tinkamą žmogų, iškart tai pajunti.

- Galbūt tu ir teisi...- jis pabučiuoja mane į smilkinį ir dar stipriau mane apkabina. 

Toliau važiuojame tyloje, apsikabinę, bet kiekvienas paskendęs savo mintyse.

Automobilis sustoja ir pakėlusį galvą pamatau, kad ant šaligatvio susispietę daugybė fotografų ir žurnalistų. Automobiliai vienas po kito stoja ir raudonai nutiestu kilimu pradeda žingsniuoti puošniai atsirengia žmonės. Jis sustoja prie sienelės su Amelios prekinio ženklo logotipo ir plačiai šypsodamiesi pozuoja fotografams. Mane apima panika. Priėjus mūsų eilei, jau noriu bėgti kuo toliau.

- Viskas bus gerai.- sumurma Kailas man į smilkinį.- Aš su tavimi.

Fabio išlipa ir atidaro jam dureles. Kailas išlipa. Užsimerkiu ir bandau suvaldyti jaudulį. Giliai kvėpuoju, bet tai nė velnio neveikia.

Atsidaro mano durelės ir mano oda pašiurpsta nuo šalto vėjo gūsio. Pažvelgiu ir matau Kailo delną. Jam ant riešo vidinėje pusėje matosi angeliuko pakabuko dalis. Ištiesiu jam drebančią ranką. Jis padrąsindamas spusteli man pirštus.

Kailas padeda man išlipti. Žvelgiu tik į jį ir rodos viskas aplink dingsta. Jis nusišypso ir pakėlęs mano ranką, priglaudžia ją prie lūpų. Iškart pajuntu, kaip pradeda kaisti skruostai.

Pamirksiu ir realybė tvoskia visu smūgiu. Kailo galantišką bučinį puolą amžinti būrys fotografų, kurie iškart sugadiną tokią intymią akimirką. Kailas mane už rankos ir neskubėdamas pradeda mane vestis link įėjimo. Blykstės akina mane, bet aš bandau laikytis kaip galima aukščiau pakelta galvą.

Kartas nuo karto mus sustabdo žurnalistai ir prancūziškai kažko pradeda klausinėti. Kailas jiems atsakinėja šaltai, lyg nuobodžiaudamas, bet kartais išgirstu kažką suskambant jo balse. Kaip ir šį kartą. Pažvelgiu į jį ir pamatau, kad jis žvelgia į mane... Jis šypteli ir kažką atsako žurnalistei.

Galiausiai po visos amžinybės prasibraunam iki sienelės. Kailas mane apkabina ranka per liemenį ir prisitraukia arčiau savęs.

- Pagaliau aš galiu visiems parodyti, kad tu esi mano.- sukužda jis man į ausį.

Pakeliu galvą ir mūsų žvilgsniai susitinka. Nejau jis nemato, kad aš seniai jam priklausau?

Kai patenkame į vidų, toliau nuo spaudos atstovų, lengviau atsidūstu. Iškart susirandame Felisitę ir Sebastianą, tad pasijaučiu dar tvirčiau. Vėliau prisijungia Tomas su Amelia, kuri tiesiog švyti.

Visas vakaras taip kaip Amelia įsivaizdavo. Nepriekaištingas, linksmas, bet kartu ir jaukus. Madų demonstravimas sulaukia daug susidomėjimo. Suknelės tiesiog nuostabios. Kailo paraginta išsirenku vieną ir aš, pobūviui už poros dienų.

Tai vienas iš gražiausių vakarų. Ne todėl, kad esu viename madingiausių vakarėlių, bet todėl, kad esu šalia vyro, kuris man atstoja uolą ir nuo kurio tampu vis labiau priklausoma.