...man nebaisu...

Palikti įspaudą

Man rakinant duris, Fabio išėjo laukdamas tolimesnių nurodymų, bet daviau suprasti, kad nieko iš jo nereikės. Įėjus į namus mane pasitinka mirtina tyla. Anitos jau nėra. Be Kailo šie namai tokie dideli ir slegentys. Pasijuntu labai vieniša. Paskambinu Tomui ir paprašau, kad jeigu kartais Mauroi atsiimtų pareiškimą, jis ateitų į pagalbą ir padėtų greičiau sutvarkyti popierius. Bet laikas eina, o aš slankioju po namus, nerasdama sau vietos. Man taip trūksta jo, kad rodos, kad nemačiau jo ištisus metus, nejaučiau jo kvapo, jo kūno šilumos...

Nueinu į drabužinę ir persirengiu džinsais. Mano akys užkliūva už Kailo rūbų, kurie kabo šalia manųjų. Nusikabinu vieną iš jo megztinių ir priglaudžiu prie skruosto. Jame vis dar išlikęs vos juntamas jo kvepalų kvapas, sumišęs su Kailo prausiklio kvapu. Tai jo kvapas, toks artimai pažįstamas... Nesusilaikau ir apsirengiu jo megztinį, leisdama jo kvapui mane apglėbti. Jo megztinis man gerokai per didelis ir per ilgas. Bet man nesvarbu... Atsitraukiu rankoves, kaip tai šimtus kartų mačiau darant jį. Kartu atsidengia ir mano randas, kuris jau baigia sugyti. Pažvelgiu į abu savo riešus. Vienas pažymėtas randu, kitas- apyranke. Vienas primena nuosmukį, kitas- viltį...

Laikas nenusenkamai bėga, bet niekas nevyksta. Niekas neskambina, niekas neateina, jis negrįžta. Pradedu vis labiau nerasti vietos, juntu, kaip pradedu prarasti viltį...

Krūpteliu, kai pasigirsta beldimas į duris. Širdis suspurda ir puolu prie durų. Atplėšusi jas vos neapsiverkiu. Ten ne jis...

-Na, ne tokios reakcijos tikėjomės...- šiltai šyptelėjo Sebastianas ir spustelėjo man petį.

Felisitė prieina ir apkabina mane. Nusibraukiu pavienę ištryškusią ašarą ir atsitraukusi tankiai pamirksiu. Negaliu verkti, nes greičiau nei po pusvalandžio turėsiu sukviesti žurnalistus...

-Viskas bus gerai, neprarask vilties...- bando mane paguosti Felisitė. - Jį paleis, pamatysi... O jeigu ir ne, tai mes palaikysime tave iki pat galo, gerai? Tu viena neliksi.

-Ačiū.- padėkoju ir parodau, kad jie įsitaisytų patogiau.

Praleidžiame pusvalandį beveik tyloje, per daug nesikalbėdami. Felisitė vis bando išblaškyti mūsų mintis, bet man labai sunku sekti pokalbio temą. Kartas nuo karto pajuntu, kaip Sebas mane stebi ir kuo toliau, tuo labiau matau, kaip ir jis jau praranda viltį...

Nuleidžiu kojas nuo sofos ir ištiesusi ranką, pažvelgiu į telefoną. Dvi minutės po aštuntos valandos vakaro... Pajuntu, kaip Felisitė išbalusi žvelgia į mane, tiksliau į mano riešą, bet turbūt pirmą kartą man ne tas svarbu.

Viskas, laikas išseko... Jis neatsiėmė pareiškimo... Kailas namo negrįš...

-Na, ką gi, einu ruoštis. - atsidūstu ir atsistoju. Mano pilvo šoną persmelkia skausmas, o galva pradeda suktis. Susvirduliuoju ir susigriebiu šoną.

Sebastianas spėja mane sugriebti ir pasodinti ant sofos. Pamirksiu, kad vėl vaizdas išryškėtų.

-Nesikelk,- sulaiko mane Felisitė, kai vėl bandau atsistoti. - Kas čia buvo?

-Nieko neatsitiko, tik galva apsisuko.- tariu pameluodama apie skausmą šone, kuris vėl atsinaujino. Pažvelgiu į sunerimusią draugę.- Man viskas gerai, tikrai, tiesiog tas stresas...

Dabar jau lėtai atsistoju. Jaučiu kaip Sebas prisimerkęs mane stebi.

-Man tikrai viskas gerai.- šį kartą pakartoju jam, bet jis manim nepatiki. Nusprendžiu ignoruoti jo žvilgsnį ir pasiimu telefoną.

-Neskambink dar, dar pabandysiu paskambinti Tomui, gal jau atsilieps ir turės kokių žinių...- Sebas išsitraukia telefoną ir prisideda prie ausies.