Rytinė mankšta

8K 311 22
                                    

Prabundu nuo vėl to įkyraus pypsėjimo. Kailas sujuda. Atsimerkiu ir pakeliu galvą. Lauke vis dar tamsu. Kailas atsargiai nustumia mane nuo savęs ir išlipa iš lovos.

- Ar tau būtina taip anksti keltis?- suburbu.

- Taip, nes noriu spėti pabėgioti. - jis atsistoja ir dingsta vonioje.

Į galvą šauna mintis. Juk ir aš visada norėjau rytais bėgioti... Prisiminiau, kaip bandėme su Felisite bėgioti, bet ji po poros dienų palūžo, o aš po savaitės. Gal ir būtų neblogai? Išdeginčiau tas kalorijas, kurias gavau nuo to kibiro ledų.

- Ar galiu kartu?- šūktelėjau Kailui.

Atsidaro vonios durys ir jis pažvelgia į mane nustebęs.

- Nejaugi miegalė kelsis anksti?

- Labai juokinga. Tai ar nori draugijos?

- Renkis. Turi dvi minutes. - Jis dingo drabužinėje.

Greitai nusipraususi veidą vonioje, įbėgau į drabužinę. Kailas kaip tik baiginėjo rištis sportinių batelių raištelius.

- Iš kur tiek energijos?- paklausė jis plačiai šypsodamasis.

Greitai įšokau į timpas ir pasigriebiau megztuką su gobtuvu. Sportinio kostiumo, kitaip nei jis, neturėjau. Susiradusi sportinius batelius ir susirišusi į arklio uodegą plaukus, stojau prieš jį.

- Pasiruošusi.- ištariau kaip kareivis.

Jis plačiai nusišypsojo ir ranka apkabinęs mane per kaklą, pabučiavo į smilkinį.

- Bet jokio pasigailėjimo.- tarė jis, vesdamasis mane į lauką.

- Jokio pasigailėjimo.

Ir labai greitai pasigailėjau jo žodžių. Negalvojau, kad jis bėga tokį atstumą. Jau po nubėgtų poros kilometrų skaudžiai diegė šoną ir dūsdama gaudžiau kvapą.

- Nebegaliu...- aimanavau.

- Nagi, net pusės nenubėgom.- ragino jis.

- Tu bėk bėk.- pamojau jam ranka.- aš tik kvėptelsiu.

Įsirėmiau rankomis į kelius ir bandžiau atgauti kvapą. Jis pagriebė mano ranką ir nusitempė tuščiomis gatvėmis. Galima sakyti jis tempte mane tempė visą kelią.

Galiausiai, spėju, pasigailėjęs manęs ir sutrumpinęs kelią, parbėgome namo. Grįžau namo vos eidama. Kojų raumens tiesiog degė. Įsitempę šlaunų raumenys neleido normaliai lankstytis keliams. Sudejavusi griuvau į lovą veidu į pagalves.

- Nagi, nejau pavargai?- kikeno Kailas.

Suvaitojau ir užsidengiau pagalvę galvą.

- Ateik, neprausiu tave.

- Negaliu...- verkšlenau.- miegosiu savaitę. Mažiausiai.

Klyktelėjau, kaip jis, sugriebęs mane už kulkšnių, truktelėjo link savęs ir praktiškai ištraukė iš lovos. Persimetęs per petį, lyg niekur nieko nusinešė į vonios kambarį.

Pastatęs mane ant grindų, atidarė dušo kabiną ir atsuko vandenį. Stovėjau ir išsprogdinusi akis žiūrėjau, kaip jis nusivelka sportinį megztinį ir per galvą nusitraukia marškinėlius. Jis buvo praktiškai nesušilęs, o aš- visa permirkusi.

Kailas žengė žingsnį link manęs ir suėmė mano nertinio kraštus. Sukryžiavau rankas ant krūtinės.

- Aš labai nešvari...- Tiksliau visa šlapia nuo prakaito, o jo apnuoginta krūtinė privertė dar labiau mane užkaisti.

...man nebaisu...Where stories live. Discover now