Pažadas

7K 327 14
                                    

Ir vėl sugrįžo šaltasis periodas tarp mūsų. Vėl pradėjome vienas kito vengti. Likusią dieną jis buvo užsidaręs darbo kabinete. Kitą dieną grįžo Kailo brolis ir parsivežė šeimą. Iškart namai pagyvėjo. Esmei jau nebedaug buvo likę iki gimdymo. O Danielė- ji suteikia namams jaukumo. Vien kai ji grįžo, dingo kurtinanti tyla.

Dienos greitai bėgo, artėjo savaitės galas. Nenustygau vietoje, bet Kailo beveik nemačiau, tik prasilenkdavome koridoriuje. Daugiau jis kalbos apie kelionę neužvedė, kad bėgant dienoms, pakilią nuotaiką vis dažniau pakeisdavo nerimas. Galiausiai, neištvėrusi, trečiadienio vakarą sukaupiau drąsą ir pasibeldžiau į jo kabineto duris. Palaukiau, bet niekas nepakvietė. Pabeldžiau dar kartą ir pradariau duris. Kailas sėdėjo už stalo ir susikaupęs žiūrėjo į ekraną. Tada kažką pasakė, tik nesupratau ką. Jau sukausi eiti, bet jis pakėlė galvą ir žvilgsniu parodė į kėdę priešais. Prisėdau ant krašto, skliaute susidėjau rankas ir apsidairiau. Žiūrėjau visur, tik ne į jį. Jis dar kažką suburbėjo, todėl pakėliau akis. Tik dabar pamačiau, kad jis su ausinėmis ir kalbasi su kitu pašnekovu. Iš kalbos sąskambio galėjau spręsti, kad kalba prancūzų ar kita labai panašia kalba. Jis lyg niekur nieko tęsė pokalbį toliau. Jaučiausi nesmagiai čia sėdėdama. Dėmesį patraukė per visą sieną einanti knygų lentyna, kuri buvo pripildyta visa knygų. Atsistojau ir peržvelgiau knygų nugarėles. Daugiausiai tai buvo teisės, savišvietos ir kitokios knygos. Nei vienos grožinės literatūros. Gaila, nes baigiau skaityti mažąjį princą. Priešais Kailo stalą, ant sienos kabėjo didžiulis paveikslas. Baisesnio meno gyvenime nebuvau mačius. Jis buvo lyg aptaškytas ir gerai ištrintas juodais dažais. Toks jausmas, kad penkiametis išpylė juodų dažų skardinę ir bandė nuvalyti. Priėjau arčiau ir negu pagremžiau sudžiūvusių dažų ruožą. Kas gali tokį daiktą kabinti ant sienos?

- Domiesi menu?

Jo balsas mane išgąsdina. Atsisuku ir pažvelgiu į jį. Kailas susidomėjęs stebi mane.

- Čia menas?- paklausiu labai nusistebėjusi.

- Taip. Brangus menas.- šyptelėjęs atsako jis.

- Ne, tada tave tikrai apgavo...- aš sugrįžtu ir vėl įsitaisiau ant kėdės priešais jo stalą.

Kailas uždaro kompiuterį ir atsilenkia kėdėje. Jis nevilki švarko, baltų marškinių rankovės, kaip visada, prasektos ir atraitotos, atidengdamos brangaus metalo laikrodį ir tatuiruotės išmargintą riešą.

- Ko nors norėjai?- susidėjęs rankas už galvos paklausia jis akivaizdžiai besimėgaudamas mano nužiūrinėjimu.

Tankiai sumirksiu. Tikiuosi neapsiseilėjau į jį taip žiūrėdama.

- Aš...- pradedu lementi.- Norėjau paklausti dėl kelionės.

- Kelionės?

- Na, namo... Į Lietuvą...Žadėjai važiuoti savaitės gale...

Jis nuleidžia rankas ir tiesiai atsisėda. Paėmęs rašiklį pradeda jį vartyti tarp pirštų.

- Niekur nevyksim... Supratau...- sumurmu sau.

Stengiausi neparodyti, kaip tai man skaudu. Ašaros kaupiasi akyse, todėl atsistoju ir svarstau kaip kuo greičiau dingti. Kodėl aš nuolat prie jo apsiverkiu?

- Ar tai dėl to... dėl to ką aną dieną tau pasakiau... Todėl tu persigalvojai?- dar įstengiu jo paklausti.

Jis padeda rašiklį ir atsistoja. Lėtai apeina aplink stalą ir priartėja prie manęs.

- Mažyte, man iš galvos visai išgaravo ta kelionė. Turiu užbaigti svarbų sandėrį. Atleisk, užmiršau.

- Supratau...- pasisuku eiti kol neapsiblioviau jam matant.

- Melita,- sustabdo jis mane. – rytoj pažiūrėsiu, gal pavyks ką sugalvoti...

- Tiek to, nebesvarbu...

- Cara...- kreipiasi jis į mane.- Ateik čia.

Aš sudvejoju, bet galiausiai paklustu jo kvietimui ir prieinu prie jo. Jis suima delnais mano veidą ir nykščiu nubraukęs ašarą, švelniai taria:

- Nepyk, tikrai pamiršau. Žinai, duok man kelias valandas, gal pavyks kaip nors ištrūkti bent jau parai, gerai? Nieko nepažadu, bet pabandysiu, gerai?

Linkteliu galvą. Jis švelniai priglaudžia lūpas man prie smilkinio. Nuo jo švelnumo išraiškos vos nepravirkstu... Norėjosi įsikniaubti jam į krūtinę ir gerai išsiverkti...

Jis paleidžia mane ir aš, atsitraukusi nuo jo, išskubu iš jo kabineto. Užbėgu laiptais į kambarį. Kas man pasidarė? Iš kur tokios nuotaikų kaitos? Vieną akimirką norisi jį užmušti, o kitą- leistis jo apkabinama, kad jis apgintų nuo viso pasaulio. Ką aš čia po velnių kalbu? Tai nuo jo tiriu gintis! Tai jame telpa visas pasaulio blogis.

Nors kiek bandydama praskaidrinti blogas mintis, prisileidžiu vonią karšto vandens ir mirkstu tol, kol oda susiraukšlėja.

Nusišluosčiusi išeinu iš vonios ir atsitrenkiu jam į krūtinę.

- Dieve, ar nemoki belstis?- sugriebiu besidaužančią krūtinę.

- Jau ėjau tavęs gelbėti.

Žengiu žingsnį atgal, kad nors tiek padidinčiau nuo mūsų atstumą.

- Ką čia veiki?- paklausiu stipriau suėmusi chalato kraštus.

- Atėjau patikrinti ar saldžiai miegi. – jis ištiesia ranką ir pirštais patrina iš kuodo išsipešusią sruogą. – Rytoj turi būti žvali.

- Kodėl?- paklausiu drebančiu balsu. Kodėl prieš jį jaučiuosi tokia skysta?

- Nes nenoriu, kad lėktuve knarktum ir trukdytum man kelionę.

- Aš neknarkiu!- pasipiktinu ir išpučiu akis iš nuostabos. – Kelionė?

- Taip, rytoj po pusryčių iškart išvažiuosim į oro uostą.

Suklykiu iš džiaugsmo ir puolu jam ant kaklo. Stipriai apkabinu ir pabučiuoju į trumpais šereliais apžėlusį skruostą. Jis sutrinka, bet galiausiai irgi mane apkabina. Supratusi, ką kątik padariau, paleidžiu jo kaklą ir atsitraukiu. Jis mane irgi paleidžia.

- Ačiū.- ištariu.- atsiprašau dėl...emocijų.

- Nieko tokio. – jis šypteli.- Pailsėk. Labanakt.

Tai taręs, jis išeina, uždarydamas paskui save duris. Negaliu tvertis savo kailyje. Aš grįžtu namo... Namo... pagaliau...


...man nebaisu...Where stories live. Discover now