Barakuda

7.4K 303 5
                                    

Mums išvažiavus ir Kauno, nenustygau savo vietoje. Pagaliau vėl galėsiu pamatyti tėvus, juos apkabinti... Bet kuo labiau artėjome prie namų, tuo labiau Kailo linksmumas dingo ir grįžo tas pats atšiaurus vyras. Nuo jo net pradėjo skilti šaltis. Pažvelgiu į jo susikaupusį veidą. Jis vairuoja susikoncentravęs į kelią. Jo skruosto raumuo sutrūkčioja nuo stipriai sukąstų dantų.

- Jaudiniesi prieš susitikdamas su uošviais?- bandau pajuokauti.

Jis sekundėlei atitraukia akis nuo kelio ir pažvelgia į mane. Jo akyse nebeliko jokios prieš tai matytos ugnelės. Jos patapo juodos... O aš vėl pradėjau jo bijoti.

- Jie netikri uošviai.

Nežinau ką jam atsakyti. Susisuku į paltą ir žvelgiu pro langą į gerai pažįstamus vaizdus. Važiuojant pro Zapyškio senąją bažnyčią, pajuntu, kaip kūnu nubėga šiurpuliukai. Čia pirmą kartą mes susitikome... Praėjo tik kiek daugiau nei trys mėnesiai...

Neužilgo privažiuojame tėvų namus. Apsauga sustoja už mūsų. Kurį laiką tiesiog taip ir sėdim automobilyje, žiūrėdami į namą. Dabar, kai tuos kelis mėnesius gyvenau jo aplinkoje, pamačiau savo praėjusį gyvenimą jo akimis. Namas buvo mažytis, vietomis prašėsi kosmetinio remonto. Aplink nyku ir šlapia.

Atsidaro namo durys ir į lauką išpuola mama. Tai priverčia mane atsitokėti. Iššoku iš automobilio ir nuskubu jos pasitikti. Mes susitinkame viduryje kiemo ir stipriai apsikabiname. Atsidūrusios viena kitos glėbyje, pradedame verkti iš džiaugsmo.

- Mažute mano...- kukčioja mama glostydama man plaukus ir bučiuodama į skruostus.- mano mergaite...

Tėvas, kaip didelis lokys, mus abi apkabina. Prisiglaudžiu prie to didelio pilvoto meškino ir įsikniaubiu į krūtinę. Tik kurio laiko atsiplėšiame vieni nuo kitų ir nusijuokiame per ašaras. Kai galutinai jis paleidžia mane iš glėbio, atsitraukiu ir iš rankinės išsitraukusi nosinaitę, nusivalau nubėgusį tušą. Visi dar kartą, pažvelgę vieni į kitus nusijuokiame. Atsigręžiu ir pažvelgiau į Kailą. Jis stovi prie automobilio ir susikišęs rankas į atsegto palto kišenes, rimtai nusiteikęs stebi mūsų pasisveikinimą. Vis dar valydamasi akis vien lūpomis pasakau jam ačiū. Jis sumirksi ir giliai įkvėpęs pakelia veidą į darganotą dangų.

Tėvai, galiausiai supratę, kad aš čia ne viena, atsisuka į mano vyrą. Tėvas prieina pirmasis ir ištiesia Kailui ranką. Kailas nenoriai ją spusteli. Mama su juo tik apsikeičia žvilgsniais ir pasisveikina linktelėjimu.

Tėvai mus pasikviečia į vidų. Matau, kaip Kailas jaučiasi lyg į narvą uždarytas laukinis liūtas. Jis įsitempęs akylai stebi aplinką, bet kurią akimirką pasiruošęs stoti į kovą. Nėra ko stebėtis, nes dar visai neseniai jis mane pagrobė ir grasino ginklu šių namų šeimininkui. Tėvai mus nusiveda į man taip gerai pažįstamą svetainę. Tėvas atsisėda ant sofos, o mama išskubėjo į virtuvę kaisti kavos. Kailas lieka stovėti netoli durų ir toliau atidžiai stebi aplinką. Nusimetusi paltą, prieinu prie jo ir abiem rankomis suspaudžiau jam delną. Trokštu, kad jis pagaliau atsipalaiduotų. Jis mane čia atsivežė ir aš ja esu dėkinga už tai. Kailas pažvelgia į mane ir jo žvilgsnis sušvelnėja. Išgirstu kaip kosteli mama, nužvelgdama mūsų rankas. Pasijuntu nepatogiai ir paleidžiu jo ranką. Atsisėdu ant sofos šalia mamos. Ji pasiūlo mums kavos, bet abu atsisakome. Kailas ir lieka stovėti lyg mano sargas.

Neužilgo tėtis atsistoja ir su Kailu išeina iš kambario. Gal likę vieni jie ras bendrą kalbą?

Mama iškart, vos tik Kailas išeina, apipila mane klausimais apie mano gyvenimą Italijoj. Atsakinėju jai pakankamai šykščiai, nes trokštu, kad ji papasakotų man apie Emilį, bet ji vis nukreipia kalbą vėl apie mane.

...man nebaisu...Where stories live. Discover now