...man nebaisu...

Sveikatoje ir ligos patale

Man karšta, neturiu net kuo kvėpuoti. Prabundu. Jaučiu kaip nugaroje naktiniai drėgni ir prilipę prie manęs. Bandau susivokti, kas dedasi. Kailas mane apkabinęs, girdžiu kaip jis giliai ir tankiai kvėpuoja. Nukeliu jo ranką man nuo klubo. Ji karšta. Uždegu naktinę lemputę ir pažvelgus į telefoną matau, kad dar tik porą minučių po keturių. Atsisuku į Kailą ir paliečiu jo kaktą. Ji visa karšta ir drėgna. Jis karščiuoja.

Pajudinu jį, bet jis kažką tik sumurma. Atsikeliu ir nuskubu į virtuvę. Spintelėje, kurioje mačiau, kad Anita laiko vaistus, bandau surasti termometrą. Išverčiu viską spintelėje kol randu. Jis net neišpakuotas iš dėžutės. Laimei, veikiantis.

Grįžusi prie karščiuojančio Kailo, įjungiu termometrą ir bandau įkišti jam į pažastį. Nors ir jis nesipriešina, bet vis tiek yra ką veikti. Galiausiai, kai man daugmaž pavyksta, žiūriu į greitai besikeičiančius skaičiukus. Jie vis didėja, o man darosi vis baisiau. Galiausiai sustoja ir pasigirsta pyptelėjimai. 39,5 °C. Nieko gero...

Vonioje suvilgau rankšluostį ir apvalau jo rasotą kaktą. Jis sudejuoja. Perbraukiu per skruostus, kaklą, krūtinę. Jį nupurto drebulys. Vonioje vėl suvilgau iš naujo rankšluostį ir sulanksčiusi uždedu jam ant kaktos. Jis net neprabunda, tik kartas nuo karto sumurmą kažką.

Matau, kad jis kenčia, bet nežinau ką daryti. Jeigu bent jau prabustų, duočiau bent jau vaistų karščiavimui mušti.

Pažvelgiu į telefoną. Jau beveik penkios, o jis vis dar dega. Man darosi vis neramiau. Gal turėčiau kviesti greitąją? Bet net numerio nežinau...

- Kailai, maldauju, prabusk.- papurtau jį už pečių.- išgerk nors vaistų.

Iš nevilties tuoj pravirksiu. Vėl papurtau jį. Jo blakstienos suvirpa ir jis sudejuoja.

- Prašau, išgerk tabletę, tau bus geriau...- pridedu jam prie lūpų paracitamolio tabletę. – Maldauju, išgerk...

Kilsteliu jo galvą. Jis truputi prasižioja. Duodu jam tabletę ir prie lūpų priglaudžiu vandens stiklinę. Jis vos vos gurkšteli ir vėl krenta į pagalvę. Kažką sumurma, bet neina suprasti. Jis vėl užminga.

Persirengiu, nes abejoju ar dar sugebėsiu užmigti. Įsitaisau vėl lovoje šalia jo ir telefone pradedu naršyti, ieškodama kokios nors informacijos. Kartas nuo karto patikrinu ranka jo temperatūrą. Po truputi ji pradeda kristi ir jis lygiau kvėpuoja. Bet man nė kiek neramiau. Kartas nuo karto pakeičiu drėgną rankšluostį.

Išaušus rytui ir Kailui vis dar miegant, nueinu į virtuvę. Išsivirusi kavos, atsisėdu prie baro. Krūpteliu, kai išgirstu pasisukant raktą durų spynoje.

Į vidų įžengia Anita ir man taip palengvėja, kad net noriu stipriai ją apkabinti.

Palydžiu susirūpinusią Anitą į mūsų miegamąjį. Kailas vis dar miega. Ji paliečia jo kaktą ir iš jos veido sprendžiu, kad nieko gero...

- Jeigu toliau kils, paskambinsiu gydytojui.- ramina ji.- Nesijaudinkite, jis stiprus vyras.

- Žinau, tiesiog keista jį tokį matyti...

Ji mane išsiveda į virtuvę ir abi prisėdame prie kavos puodelių.

- Kaip jūs jaučiatės?- paklausia ji prisėdusi priešais mane.- Vakar girdėjau per žinias kas jums nutiko... Tikras siaubas...

- Nebuvo taip jau blogai, tiesiog kažkoks beprotis pasitaikė...

- Džiaugiuosi, kad jums viskas gerai.

- Ačiū. Ar galėtumėte vėliau pažiūrėti kaip laikosi Lukas? Jis nukentėjo mane gindamas.

- Žinoma. Kai nunešiu pusryčius, pažiūrėsiu kaip jis laikosi.

- O kur apsauga būna?- pasiteirauju tik dabar suvokusi, kad ji juk bute su mumis negyvena.

- Šalimais kitame bute.

Mes lengvai šnekučiuojamės apie ateinančias šventes. Kažkaip taip viskas greitai vykstam taip greitai eina laikas, kad neturiu laiko susivokti savo mintyse ir jausmuose.

Sugrįžtu į miegamąjį. Kailas dar miega. Pakeičiu rankšluostį. Rodos, vėl pradėjo kilti karštis... Nušluostau jam rasotą kaktą ir kaklą. Man labai sunku matyti jį tokį.

- Tu atrodai kaip angelas...- sumurma jis ir pakeliu į jį akis. Jis vos vos prasimerkęs žiūri į mane.

- O tu sergi. Kaip jautiesi?

- Man viskas gerai.- sušnabžda jis ir užsimerkia. Matau, kad jis visai be jėgų.

- Pamatuosiu tau temperatūrą. Reikėtų tau iškviesti gydytoją.

- Man viskas gerai.- pakartoja vis dar užsimerkęs.- Aš tik dar pagulėsiu.

Pamatuoju jam temperatūrą. 40,5°C. Tie skaičiai mane dar labiau suneramina. Jis vėl įminga.

Anitą randu besitvarkančią svetainėje. Paprašau jos iškviesti gydytoją. o pati sugrįžtu prie Kailo. Jis vėl tankiai kvėpuoja. Pakeitus rankšluostį išgirstu tylią jo aimaną. Man sunku jį matyti tokį bejėgį...

Pradeda skambėti Kailo telefonas. Jis sudejuoja ir bando prasimerkti. Paimu jo telefoną ir ignoruoju Sebastiano skambutį. Užsidega mano miegančios nuotrauka, išsidraikiusiais plaukais ant pagalvės. Telefono ekranas užtemsta. Bandau vėl įjunti, bet manęs paprašoma kodo. Kada jis spėjo? Ar mano nuotraukų yra ir daugiau?

Pasilenkiu ir priglaudžiu lūpas prie jo karštų lūpų. Galbūt aš jam irgi kažką reiškiu, jeigu jis užsidėjęs mano nuotrauką? Jis sumurma kažką, bet gerai neišgirstu. Atsitraukiu nuo jo.

- Alekse...- sumurma jis.

Rodos viskas aplink sustoja... Jis mane pavadino Alekse? Nejau jis visą laiką murmėjo jos vardą?

Tai mane įskaudina labiau nei tikėjausi. Jis vis dar myli ją? Ji vis dar jam labai svarbi? Supykstu, kad jis žaidžia mano jausmais...

Apsidairau, lyg kažkas mane stebėtų. Pažvelgiu į Kailą ir įsitikinu, kad jis miega. Paimu jo ranką ir priglaudžiu jo pirštą prie telefono. Jis atsirakina ir vėl įsižiebia prieš tai matyta nuotrauka. Įeinu į galeriją ir nustėru, nes mano nuotraukų yra ir daugiau. Net nemačiau, kad jis būtų mane tiek fotografavęs... Toliau peržvelgiu nuotraukas. Kelios yra dar tada, kai gyvenom Milane. Paskutinė, tiksliau mano pirma nuotrauka, akivaizdžiai daryta ne jo. Matyt ji jam buvo atsiųsta. Joje aš su Emiliu ir tėvais kieme. Atsimenu tą dieną. Tada važiavau į Kauną ieškoti baltos suknelės vestuvėms. Padidinu nuotrauką ir prisitraukiu Emilio veidą. Jis akivaizdžiai nuobodžiaujantis, atitolęs nuo visko. Aš jam kažką šypsodamasi kalbu, bet jis nekreipia į mane jokio dėmesio. Taip buvo visada, tik nenorėjau sau to pripažinti.

Toliau eina kelios chaotiškos nuotraukos- daugiausiai Danielės, Kailas ant motociklo, su draugais paplūdimyje ir dar kelios iš darbo pusės. Jau norėjau išjungti, bet pamačiau atskirą albumą be pavadinimo. Neatsispyriau pagundai ir atsidariau. Joje buvo tik viena nuotrauka. Kailas joje gerokai jaunesnis, plaukai trumpesni, o smakras švariai nuskustas. Jo akys spindi, nes jis žvelgia į raudonplaukę merginą. Ji ir fotografuoja asmenukę. Ji labai graži, ryškiai dažytais raudonais plaukais, nosyje spindi mažytis deimantinis auskariukas. Ji nerūpestingai šypsosi į objektyvą, o Kailas žvelgia tik į ją. Tarp jų net nuotraukoje matomas ypatingas ryšys. Krūpteliu, kai rankose laikomas jo telefonas pradeda vėl skambėti. Tomo vardas nušvinta visomis spalvomis. Kailas vėl kažką sumurma. Nutildau skambutį ir išeinu iš nuotraukų galerijos. Užrakinusi telefoną, atsistoju ir dar kartą pažvelgiu į Kailą. Bet man prieš akis jos veidas. Jos skaisčiai raudoni plaukai. Aleksandra visada buvo kaip šešėlis, kaip miražas, bet dabar ji įgavo veidą. Pamačiau, koks jis buvo laimingas su ja. Ar jis labai jos ilgisis? Ar jis lygina mane su ja?

Išeinu ir tyliai uždarau kambario duris. Kailo telefoną palieku jo kabinete, kad jam netrukdytų ilsėtis.

Iš savo telefono Tomui parašau žinutę, informuodama jį, kad Kailas serga ir bent jau šiandien bus nepasiekiamas.

Mano būsena dabar tokia, kad norisi man susirangyti kur nors kampe ir gerai išsiverkti. Man jis brangus, labai brangus ir labai skaudu žinoti, kad tarp mūsų yra kita moteris. Net ir mirusi. Gal todėl jis kartais todėl atsitraukia nuo manęs? Gal todėl jis neprisileidžia mane prie savęs? Nes vis dar vaikosi jos šešėlio...