...man nebaisu...

Sapnuojant angelą

Papučia šiltas vėjas. Sėdžiu jau pažįstamoje pievoje. Šiltas vėjas lengvai kedena mano plaukus. Man ant rankų jis sujuda. Pažvelgiau ir nusišypsojau. Gražesnio vaizdo nebuvau mačiusi. Mano kūdikėlis... Jis toks mažytis, toks bejėgis... Jis vėl sujuda. Paimu jo mažą rankytę. Kokie maži pirštukai... Pasilenkiu ir kiekvieną iš jų pabučiuoju. Jis vėl sukruta. Pabučiuoju jį į kaktytę. Jis tobulas. Jis mano dalelė, mano angelėlis... Įkvėpiu jo kvapo.  Kvepia nuostabiai... Priglaudžiu savo skruostą prie jo. Jis pasimuisto ir atsimerkia. Juodos mažos migdolo formos akytės žiūri į mane. Plačiai nusišypsau. Tai mano angelėlis, mano mielas sūnelis...

Atsimerkiu ir išvystu prieš save gydytoją.

- Kaip pailsėjote? – paklausia ji.

Ne... noriu vėl grįžti į sapną, vėl laikyti jį savo glėbyje... Savo mažą angelėlį, savo mažą sūnelį...

Skruostu nusirita ašara.

- Nesigraudinkite... – šiltu delnu spusteli man ranką.- Laikas gydo žaizdas.

Užsimerkiu. Jaučiu kaip ašaros nesiliauja ristis skruostais. Laukiu, kol vėl aplankys sapnas, bet jis neateina... Dar bent porą akimirkų, dar porą akimirkų noriu vėl jį palaikyti ant rankų, pabučiuoti... Noriu išvysti savo angelėlį, bet sapnai neateina, tik juoda dabartis.

Kartas nuo karto užeina sesutės, bet trumpam. Dabar noriu būti viena, atsiriboti nuo viso pasaulio, pabūti viena...

Pavakare atvažiuoja Kailas. Jis juodai apsirengęs kaip ir pati mirtis. Veidas papilkėjęs. Nenoriu jo matyti... Pasiverčiu ant šono ir nusisuku. Tegu jis išeina...

Girdžiu, kaip į palatą įeina gydytoja.

- Kaip ji jaučiasi?- pasiteirauja Kailas.

- Fiziškai visai neblogai.- atsako ji.

- Kada galima ją parsivežti namo?

- Norėtume dar kurį laiką palaikyti, nes ji turi ilsėtis.

- Namie bus ja irgi pasirūpinta. Ten visos būtinos sąlygos.

- Fizinė būklė tai tikrai nebloga, labiau nerimą kelia emocinė. Ji nekalba, visą laiką tyli, tad rekomenduotume ją parodyti psichologui.

- Nemanau, kad reikia. Jai viskas bus gerai.

- Netekimas vaiko yra skaudus smūgis...

- Namie jai bus žymiai geriau.- nutraukia griežtai jis ją. 

- Na, tokiu atveju, rytoj vakare, jeigu tyrimai bus geri, galėsime leisti ją vežtis namo.

Užsimerkiu. Nenoriu grįžti į tuos namus...

- Gerai, tuomet rytoj vakare parsivešim.

- Labai anksti nesitikėkite, be vakaro, kol sulauksime konkrečių tyrimų, tikrai neišleisime. Nerimą kelią ir kraujo nusilpimas. Namuose turėsite pasirūpinti jos pilnaverte mityba.

- Žinoma.

- Tuomet, kai tik gausiu tyrimo duomenis, paskambinsime.

Girdėjau kaip ji išeina... Nenoriu būti nei čia, o ypač tuose namuose. Nekenčiu tų namų...

- Ar reikia ko nors?

Nieko jam neatsakau.

- Jeigu ko reikės, Lukas budi už durų.

Girdžiu kaip jis išeina. Vadinasi aš dar ir saugoma... Lyg kalėjime.

Atsikloju antklodę ir palengva atsisėdu. Prie rankos prijungta lašelinė. Palengva atsistoju. Kojos dreba... Noriu į tualetą. Lašinė trukdo man eiti. Atsiklijuoju pleistrą ir staigiu judesiu išsitraukiu kateterį. Prisilaikydama palei lovos kraštą nuslenku iki vonios. Atlikusi visus reikalus atsisuku praustuvėje vandenį ir nusiprausiu veidą. Susvaigsta galva ir abiem rankomis įsiremiu į praustuvės kraštus. Jis nori vėl uždaryti tame name, vėl būsiu kalinė. Kojos dreba. Susmunku ant grindų ir įremiu viršugalvį į vėsias vonios plyteles. Nenoriu ten grįžti, nenoriu... Pajuntu, kad mano ranka drėgna. Pažvelgiu į ją ir matau kaip maža kraujo srovelė nuteka per ranką link delno, palikdama tobulai netobulą liniją.

- Ponia Makena, ką čia darote?- paklausia manęs sesutė atidariusi duris. – Kodėl nieko nepakvietėte?

Ji bando mane pakelti, bet aš nustumiu jos rankas.

- Nelieskite manęs... Palikite mane...- šnabždu, bet vos pati girdžiu savo balsą.

- Ponia Makena, grįžkite į lovą...- ji bando vėl mane pakelti.

- Neliesk manęs!- suklykiu.

- Ponia...- ji nežino ką daryti.

- Ne!!!- klykiu ant jos.

Susigūžiu ir rankomis užsidengiu galvą. Kodėl niekas manęs nepalieka ramybėje?

Į vonios kambarį įeina Lukas. Jis žvelgia tai į sesutę, tai į mano kruviną ranką.

- Padėkite ją paguldyti.- sesutė atsistoja.

Lukas pasilenkia link manęs. Nenoriu, kad kas mane liestų... Kodėl jie neišeina?

- Ne...- traukiuosi nuo Luko.

Jis vis tiek pakelia mane. Aš priešinuosi, daužau jam į krūtinę, bet jis vis tiek mane laiko. Lukas išneša mane iš tualeto ir paguldo į lovą. Noriu pabėgti iš čia. Ašaros ritasi skruostais. Sesutė pasirodo su švirkštu.

- Palaikykite jos ranką- paprašo ji.

- Ne...- verkiu ir bandau ištrūkti iš Luko rankų.

- Melita...ponia Melita...- jis suima mano veidą delnais ir priverčia pažiūrėti į jį. – Jūs narsiausia moteris kokią man teko pažinoti... Net ir po visko, ką ištvėrėte, jūs atsitiesėte ir stovėjote prieš jį aukštai pakelta galvą. Žaviuosi jūsų drąsa... Neleiskite sau dabar palūžti... Tik ne dabar...

Žiūriu į jį. Jo akys šiltai ir drąsinamai žvelgia į mane. Pasipriešinimas seko. Krūptelėjau, kaip man į ranką įsmeigia adatą. Tas Luko žvilgsnis... Žvilgsnis draugo... Jis po truputi mane paleidžia ir atsitraukia. Jo vaizdas pradėjo išplaukti. Pajutau, kaip nutirpsta visos galūnės ir nugrimztu į palaimingą miegą. Vėl galėsiu jį sapnuoti, vėl galėsiu jį pabučiuoti.