...man nebaisu...

Miegančioji gražuolė

Prabudau. Aplink tylu. Įsirausiau giliau į patalus ir antklode užsidengiau galvą. Vis dar buvau maloniam svaigulyje, tad nesinorėjo atsimerkti. Bandžiau dar užmigti, bet nieko iš to neišėjo. Be to, labai norėjau į tualetą. Kūnas buvo maloniai aptingęs nuo miego. Rodos, miegojau kokius metus. Pamažu pradėjau prisiminti pastarųjų dienų įvykius. Gal tai buvo sapnas? Gal nieko neįvyko? Aš savo lovoje ir tuoj pasibels mama...

Paliečiau riešą ir pajaučiau įtvarą. Ne, vis dėl to tai nebuvo sapnas. Nenorėjau atsikloti antklodės, nes tuomet reikės sugrįžti į realybę... Kaip norėčiau vėl užmigti... Bet tikrai labai noriu į tualetą...

Atsiklojau antklodę ir atsisėdau. Miegojau plačioje lovoje. Prietemoje skendintis kambarys buvo jaukiai apstatytas antikvariniais baldais. Nuleidau kojas ant žemės. Buvau tik su marškinėliais. Neturėjau kelnių ir net kelnaičių. Na, apatinių nedėvėjau jau kokias keturias dienas... Laimei, marškinėliai buvo tokie ilgi, kad labiau priminė naktinius.

Priėjusi prie artimiausių durų, atidariau jas. Šone susiradau jungtuką. Plykstelėjusi šviesa apšvietė nemažą kambarį. Bet tai buvo drabužinė. Gaila, bet tuščia. Ji buvo milžiniška. Priešais visa siena buvo padengta veidrodžiu, aplink lentynos ir kabyklos. Viduryje stovėjo balta oda trauktas suoliukas. Vau, čia turbūt būtų galima sutalpinti visą parduotuvę.

Bet poreikis gamtos šauksmui buvo svarbesnis, todėl patraukiau prie kitų durų. Bingo, pataikiau. Prieš mane atsivėrė vonios kambarys. Jos viduryje buvo kiaušinio formos gili vonia, toliau, didžiulė dušo kabina, didžiuliai veidrodžiai, dviguba praustuvė. Viskas įrengta kaip spa centre.

Atlikusi gamtos reikalus negalėjau atsispirti voniai. Pradėjau leistis vandenį. Ant spintelės radau ir vonios putų, aliejų ir visų kitų malonių dalykėlių. Negailėdama putų, prisileidau vonią ir nusiėmusi įtvarą, panirau ir šiltą vandenį. Net sudejavau iš malonumo. Po tiek dienų košmaro dabar buvo tikras rojus. Rodos, vanduo nuplovė bent kuriam laikui vargus.

Pradėjau prisiminti kaip čia patekau. Atsimenu, kaip snūduriavau automobilyje. Jo paskutiniai pasakyti žodžiai vis dar skambėjo mano galvoje. Prisimenu, stebėjau jį vairuojant, ant jo rankos vaikišką pintą apyrankę, kuri ypač netiko prie jo atšiauraus būdo. Jis pokalbyje telefonu paminėjo kitos moters vardą ir dukrą. Man sukilo pyktis. Tai kodėl jis su manim, jeigu turi kitą šeimą? O gal čia pavydas? Nesąmonė, juk aš jo nekenčiu... Nesvarbu, kad jis vienas gražiausių vyrų, kokį buvau tik mačius, bet jis yra supuvęs iš vidaus. Taip, jis blogas žmogus. Bet...prisimenu, kaip jis švelniai iškėlė mane iš automobilio. Prisimenu, kaip mačiau tvinkčiojant jo kakle pulsą, kaip mane apgaubė jo kvapas... "tu labai skaniai kvepi" pasakiau jam. Dieve...suvaitojau ir panirau po vandeniu. Gal aš tik sapnavau? Bandžiau dar kažką prisiminti. Su mumis dar buvo kažkokia moteris. Prisimenu jos raminantį balsą. Prisimenu sultinio skonį. Taip, ji man davė gerti sultinio. Ar tai irgi buvo sapnas?

Išneriu iš vandens sunkiai gaudydama kvapą. Atremiu viršugalvį į vonios kraštą ir atsipalaiduodama leidžiu bent kartą nieko negalvoti.

Vonioje guliu kol oda susiraukšlėja, o vanduo visiškai atšąla. Tikriausiai vėl buvau užsnūdusi. Jaučiuosi kaip naujau gimusi. Išsitepu dar drėgną kūną kvapniu aliejumi. Įsisukusi į minkštutėlį baltą chalatą, rastu plaukų šepečiu išsišukuoju dar šlapius plaukus. Šukuoju juos tol, kol jie tampa šilkiniai ir drėgnomis ilgomis sruogomis apgaubia man pečius. Jaučiuosi pradedanti stoti į savo vėžes, net akimirką pasijuntu laiminga.

Taip pat esu ir labai alkana. Stipriai susiveržusi chalato diržą grįžtu į kambarį. Neabejoju, kad kitos durys veda į išėjimą. Prieinu ir lėtai nulenkusi rankeną, trukteliu į save. Jos atsidaro. Aš neužrakinta. Bet kas bus kai išeisiu? Neturiu drabužių, esu basa ir nežinia kur. Ir kodėl aš miegojau, kai mes atvažiavome...

Atsargiai pravėrusi duris, įžengiu į tuštutėlį koridorių. Koridoriaus sienos iki pusės iškaltos dekoruota mediena, o viršutinė pusė- raudonu gobelenu. Tamsiai raudonas storas kilimas sugeria mano žingsnius. Išgirstu balsus ir prisiploju prie sienos. Širdis pradeda daužytis. Nesuprantu iš kur jie sklinda. Žingsnis po žingsnio slenku garso link. Balsai vis garsėja, bet dar neina atskirti balsų ar suprasti žodžių. Dar truputi į priekį...

- Melita!!!- nuskamba aidu balsas.- Melita!

Širdis nusirita į kulnus ir ne iš karto atpažįstu balsą. Jo balsą. Vyro, už kurio turėjau ištekėti, kurį visada mylėjau.

- Emili!- surinku ir pasileidžiu jo balso link.