...man nebaisu...

Kelionė

Rytas išaušo niūrus ir lietingas. Nemaloniai dulksnojo, o kūną kaustė nemaloni drėgmė. Naktį beveik nemiegojau. Kai užsimerkdavau, vėl pergyvendavau tą sceną automobilyje... Taip, jis ne tik mane išprievartavo, bet ir atėmė tai, ko nebesusigražinsi... Svajojau, kad Emilis bus man pirmas vyras, kaip tai bus romantiška... Kaip dar stipriau suliepsnos mūsų meilė...

Nors ir buvau nekalta, bet apie seksą žinojau turbūt praktiškai viską. Tokia išlikau ne todėl, kad niekas į mane nežiūrėjo, bet visą laiką nekaltybę laikiau vertybe ir man buvo gaila atsiduoti pirmam pasitaikiusiam. Bet... Dieve, kaip gailiuosi... Jau geriau būčiau pasidavusi Emilio spaudimui ir dar prieš vestuves su juo permiegojus... O dabar jis net nepažvelgs į mane, o ir man pačiai kiek reikės laiko, kad nebejausčiau to vyro savyje, neužuosčiau jo prakeiktų kvepalų kvapo...

Vienu metu buvau turbūt užmigusi. Vienintelį kartą nesapnavau, bet neilgai trukus prabudau nuo žvilgsnio. Buvo tamsu, nieko nesimatė, bet žinojau, kad šalia manęs buvo tamsusis vyras. Jis stebėjo mane. Tiesiog sėdėjo prie manęs ir mane tyrinėjo. Suakmenėjau. Jis ištiesė ranką ir pirštais švelniai nubraukė man nuo kaktos plaukus. Stipriai užsimerkiau.

- Nors tu nieko ir nepadarei, bet tau teks atsakyti už kitų nuodėmes. Tu būsi mano keršto įrankis. Ar ištversi tai?

Atsimerkiau, bet jo jau nebuvo. Nežinau, gal tai buvo sapnas, bet po jo bijojau užmigti, o jo žodžiai nuolat skambėjo galvoje...

Tik prašvitus mes išsiruošėm į kelionę. Nežinau kur buvau vežama, o ir neklausinėjau. Man jau buvo vis viena... Jaučiausi transo būsenoje- smegenys žinojo, bet širdis atsisakė pripažinti.

Vienintelį kartą labai stipriai užspaudė širdį tada, kai pravažiavome pro Zapyškį. Mačiau, kad ten gyvenimas ir toliau verda, lyg vakar nieko ir nubūtų nutikę. Ar aš dar nors kartą čia sugrįšiu? Ar galėsiu apkabinti tėvus, prisiglausti prie Emilio? Uždegti mamai ant kapo žvakutę? Mamyte, padėk man, maldauju... Aš vos laikausi... Vos save laikau, kad nepradėčiau raudoti dėl tokio savo sumauto likimo. Ką aš tokio blogo galėjau padaryti praėjusiame gyvenime, kad nusipelniau tokio likimo? Pirmiausia- mamos nužudymas, aplinkinių perdėtas gailestis dėl šeimos tragedijos, o kai, rodos, jau pradedi atsistoti ant kojų ir iš naujo susitvarkyti gyvenimą- atsiranda kažkoks vyras ir atima bei paniekina viską, kas dar liko... Kaip po viso šito nepalūžti, kaip išlikti stipriai?

Važiavome mirtinoje tyloje, net jie tarpusavyje nesikalbėjo. Pravažiavę pro Kauną, pasukome toliau Via Baltica keliu link Marijampolės. Mano didžiausios baimės pasitvirtina, kai kertame Lenkijos sieną. Nors ir niekada nebuvus Lenkijoje, bet greitai susigaudau, kad nevažiuojame pagrindiniais keliais.

Įdienojus privažiavome nuošalią degalinę. Aplink nesimatė nei vieno žmogaus.

- Man reikia į tualetą.- pasakiau.

- Ne. - sausai atsakė vyras.

- Prašau. Man reikia susitvarkyti.

Jis atidžiai tyrinėjo mane, kol galiausiai įvertinęs mano apgailėtiną būklę, atidarė man dureles. Šone degalinės pamačiau tualeto duris ir iškart patraukiau link jo. Jis nė trupučio neatsiliko nuo manęs. Man įžengus į tualetą ir bandant uždaryti duris, jis spėjo įkišti batą tarp durų.

- Einu kartu.

- Ne!- užrikau. - Net negalvok. Man reikia privatumo.

- Aš neprašau.- jis stumtelėjo duris ir įėjo. Nuo pasistumdymo, durys garsiai tvojosi į sieną.- Turi dvi minutes.

Jis akivaizdžiai tyčiojasi iš manęs, ne kitaip. Norėjau kažkaip jam atsikirsti, bet pamačius, kad jis rimtai į tai žiūri, susilaikiau. Priėjau prie kriauklės ir mažučiame veidrodėlyje išvydau atvaizdą. Neatpažinau jo ir meldžiausi, kad jis tik nebūtų mano. Bet...

Mano plaukai buvo sulipę ir keistai prisiploję prie galvos. Prie kairiojo smilkinio plaukų sruogos net buvo prikepusios prie odos. Dešinės akies vokas ryškiai mėlynas ir išburkęs, o akies obuolys nusidažęs raudonai nuo trūkusios kraujagyslės. Man užgniaužia kvapą nuo tokio vaizdo. Pamatau, kad vyras stebi mane. Mūsų žvilgsniai veidrodyje susitinka, bet jis iškart nusuka akis. Gėda žiūrėti į savo padarinius... Drebančiomis rankomis atsuku vandenį ir bandau nors kažkiek nusiprausti prikepusį kraują. Praustuvas iškart nusidažo rausva spalva. Šaltas vanduo maloniai gaivina sumuštą veidą, nudraskytas rankas. Prisiplėšau saują popierinių rankšluosčių ir juos suvilgau.

- Gal galėtum nusisukti?- paprašau ir mano nuostabai jis iškart paklūsta.

Nusivalau nubrozdintus kelius ir įsitikinus, kad jis tikrai nežiūri, bandau nusivalyti išprievartavimo pėdsakus sau nuo šlaunų. Kraujavau gan stipriai ir sutepiau savo baltą suknelę. Persikreipus bandau dėmę pakišti po vandeniu ir nors kiek ją atskalbti, bet šaltas vanduo ne tik kad neišvalo, bet dar labiau išterlioja baltą audinį. Trinu ir trinu dėmę, bet ji tik plečiasi. Net nepajaučiu kaip pradedu verkti. Smarkiai ją trinu, bet ji nenusivalo. Verkiu ir dar intensyviau trinu, bet ji tik didėja...

Tamsusis vyras prieina prie manęs ir atitraukia nuo suknelės mano rankas. Ištiesęs ranką, užsuka vandenį. Jis suima mane už dilbio ir išsiveda į lauką. Prie automobilio jau laukia Tomas, kuris man ištiesia kavos puodelį, bet aš jį ignoruoju. Ignoruoju ir ištiestą sumuštinį. Atidarau dureles ir įsėdu pati į automobilį. Tamsusis vyras sėdasi prie vairo ir mes išvažiuojame iš aikštelės. Kitas automobilis nė akimirkai neatsitraukia ir visą kelią seka mus įkandin.