...man nebaisu...

Mergina, pasiryžusi viskam

- Bent jau pasakyk, ką ketini daryti? – paklausia Sebastianas sustodamas prie sublokuotų kotedžų.

- Kuris?- paklausiu. Sebas parodo į niekuo neišsiskiriančias duris. – Palauk manęs čia, gerai?

Jau ketinu lipti, bet jis sugriebia man už riešo.

- Net negalvok ten eiti viena.

- Tau dabar tikrai nereikėtų matyti jo. – tariu. Nenoriu, kad ir Felisitė atsidurtų mano vietoje.- Man viskas bus gerai.

- Juk žinai, kad Kailas man niekada neatleistų, jeigu leisčiau tau eiti vienai.

Atsvarstau jo žodžius. Jis teisus. Be to, bijau, kad viskas gali pasisukti nepalankia linkme ir man gali tekti panaudoti ginklą.

- Bet nesikišk, gerai? – paprašau, bet matau, kad mano prašymas ignoruojamas.

Atidarau dureles ir išlipu. Ranką visą kelią laikiau palto kišenėje. Delne stipriai spausdama ginklo rankeną nueinu prie durų. Jaučiu kaip Sebas neatsilieka nuo manęs. Pabeldžiu į duris, Jas atidaro jaunutė mergina tarnaitės uniforma.

Pasisveikinu ir paprašau, kad ji mane palydėtų pas namų šeimininką. Ji kažką atsako man prancūziškai. Pasimetu, bet Sebas iškart ateina man į pagalbą ir prancūziškai kažką jai pasako. Po to nusišypso holivudine šypsena ir mergina nurausta. Oho, tiems italams tikrai sunku atsispirti.

Mus palydi iki darbo kabineto. Įėjus į vidų, pamatau baisų vaizdą. Krėsle už stalo sėdi žmogysta, bet jis jau nebeprimena man to gašlaus senio, kuris užspaudęs mane laikė kampe. Prieš mane sėdi itin stipriai sudaužytas žmogus, kurio nosis keistai pasisukusi, su įtvaru, o abeji paakiai mėlyni. Kailas tikrai labai stipriai buvo įsiutęs...

Pamatęs mus, jis bando piktai nusijuokti, bet jam pavyksta tik išleisti kažkokį girgždesį, nes jis iškart susiima už šonkaulių.

- O, kokie žmonės...- nusišaipo jis.

Matau, kaip Sebastianas įsitempia ir sugniaužia kumščius. Uždedu raminamai jam ant dilbio ranką. Dar vieno incidento nereikia.

- Laba diena, pone Mauroi.- kuo ramesniu balsus pasisveikinu, nors man norisi kibti jam į gerklę.

- Ko čia atėjai? Pasišaipyti iš manęs? Ko pripasakojai savo vyrui?

- Tiesą, nieko neslėpdama.

- Tai tavo vyras kvailys jei tiki tokios kekšytės kaip tu kalbomis.

- Niekada nesuteikiau jam progos abejoti mano žodžiu.- stengiuosi atgauti pusiausvyrą.- Atėjau tartis, ne diskutuoti apie savo ir vyro santykius.

- O ką gali man pasiūlyti? – išsišiepė jis sutinusiomis lūpomis.- Atėjai ieškoti naujo rėmėjo?

Jis akivaizdžiai bando mane išmušti iš vėžių ir jam visai neblogai sekasi.

- Atėjau tartis, kad atsiimtumėte pareiškimą prieš mano vyrą.

Jis pradėjo gargaliuoti, imituodamas kvatojimą. Stipriau suspaudžiau ginklo rankeną, ieškodama iš šalto metalo stiprybės.

- Pone Mauroi, - nutraukiau jo šaižų kvatojimą ir palinkau per stalą arčiau, abiem rankomis įsirėmus į stalviršį. – Nikolajau, bandote mano kantrybę. Atėjau gražiuoju susitarti, o jeigu ne...

- Ir ką tu gali man pasiūlyti? Savo kūną?- jis atsilošė krėsle ir sunėrė pirštus.- Nebenoriu tavęs.

- Nejau tikrai manai, kad galėčiau gultis su tokiu seniu?- pasidygėju juo.- Atėjau pasiūlyti manais į mano vyro laisvę, išsaugoti jūsų karjerą.