...man nebaisu...

Kai nebeturi ką prarasti

Mes vėl grįžome į sodybą. Į tą prakeiktą vietą. Vėl buvau nuvesta į namą, tik šį kartą pasodinta ant sofos. Ji buvo tokia sena, kad net vizualiai matėsi išsišokusios spyruoklės. Suglaudžiau skaudamas kojas ir susirangiau tolimiausiame sofos kampe. Jaučiausi kaip apdujusi, lyg girta.

Nuo išprievartavimo tamsos žmogus man daugiau nepratarė nė žodžio. Mano nekaltybė jį tikrai išmušė iš vėžių. Buvo toks piktas, kad net oras aplink jį įsielektrinęs. Pirmiausia grįžęs jis apšaukė kitus du, nuo kurių pabėgau. Matėsi, net jie jo prisibijo, nes tam vyrui šaukiant nevalingai abu įtraukė pečius ir susigūžė. Kas tasai vyras? Kodėl jo siautėjimą toleruoja kiti?

Labiausiai man keista, kad į visą šitai nesikiša Tomas. Užaugau su juo, dar kai gyvenau su tikraisiais tėvais. Jis visada atrodė idealistas, rimtai į viską žiūrintis, teisybės ieškotojas.

Kol dar gyvenau su tėvais, kartais mokykloje būdavau užgauliojama, dažniausiai dėl girto tėvo pridarytų aibių, bet Tomas niekada nesišaipė iš manęs. Kartą jis net užstojo mane prieš vyresnes mergaites. Kadangi vienai mamai iš paštininkės algos buvo tikrai sudėtinga išlaikyti ne tik dukrą ir namus, bet ir girtuokliaujantį vyrą, vienos iš tų mergaičių mama man atidavė savo dukros išaugtus rūbus. Man buvo labai gėda, dar kaip dabar atsimenu, eiti juos vilkint į mokyklą. Atpažinusi savo rūbus, ta mergina pradėjo iš manęs tyčiotis, stumdyti, šaipytis. Turbūt būčiau buvus ir sumušta, bet ėjęs pro šalį Tomas sugėdino ją. Kadangi Tomas ir manasis Emilis buvo turbūt gražiausi ir šauniausi mokyklos vaikinai, jie turėjo autoritetą. Aišku, nei vienas, nei kitas niekada net nebuvo kalbėję su manimi.

Tamsusis vyras ir Tomas stoviniavo kitame kambario gale ir pradėjo ginčytis. Jų balsai kas akimirką skambėjo vis garsiau. Kuo toliau, tuo geriau atpažinau kalbą. Jie kalbėjo itališkai. Neabejojau tuo. Aš gan laisvai kalbėjau itališkai, nes mano kambario draugė buvo italė, bet jau seniai nenaudojau šios kalbos ir buvau ją kažkiek primiršusi.

- Ką tu padarei?- rėkė ant jo Tomas. Pirmą kartą pamačiau, kad tam vyrui kas nors priešintųsi.- Ar supranti, kur dabar įsivėlei? Ką dabar darysi su ja?

- Nežinau... NEŽINAU!- išrėkė tamsusis vyras.

- Na...jeigu ji kam nors skųsis, galėsim sakyti, kad pati to norėjo... Pati tave sugundė, permiegojo su tavim... Juk jau dabar kalba, kad ji iš vestuvių pabėgo pas kitą.

- Nemanau, kad taip išeis...- sunkiai atsiduso tas vyras.- Ji buvo nekalta... Bet koks gydytojas supras, kad ją išprievartavau...- jis prisidegė cigaretę ir išpūtė į viršų dūmus. - Turim ją užčiaupti.

Jis pažvelgė į mane ir mūsų žvilgsniai susitiko. Jo juodos akys degė neapykanta. Kaip ir manosios-jam. Nusisukau ir vaidinau, kad nesuprantu ką jie kalba. Tai nejaugi viskas? Aš tikriausiai mirsiu net rytui neatėjus... Bet kažkodėl ši mintis manęs negąsdino, jau nebe, o atvirkščiai- ramino.

- Ką čia kalbi? Tikrai nori tai padaryti?- paklausė jo Tomas.- Jeigu ji kam skųsis, galėsim užginčyti, kad tu tai padarei.

- Negalėsim...- tamsusis vyras persibraukai plaukus ir juos pešteli.

- Kodėl? Juk kaip ji įrodys, kad būtent tu išprievartavai? Būtų jos balsas prieš tavo.

Jis lėtai užgesino cigaretę. Pajutau, kaip vėl mane stebi. Stengiausi kuo mažiau įsiduoti, kad klausausi kai yra sprendžiamas mano likimas.

- Aš nesisaugojau...- galiausiai ištaria jis.

Jo žodžiai nuaidi mano galvoje. Jis teisus. Jis nesisaugojo. Akimirką šmėsteli panika apie galimas pasekmes, bet atmetu tai, nes abejoju ar pavyks man išvis išgyventi iki ryto.