Prologas 4

8.5K 355 11
                                    

Savaitė praeina greitai, bet man vis tiek per lėtai. Negaliu į ją net žiūrėti. Matau, kaip draugai ir šeima nesutinka su mano sprendimu. Mūsų susitarimas žinomas tik Tomui. Jis ne tik mano artimas draugas, bet ir advokatas.

Jaučiu, kad tai sukasi prieš mane. Pradedu abejoti savo sumanymu, o abejoti savimi man nebūdinga. Jau dabar jos nekenčiu, tie likę mėnesiai po vienu stogu bus košmariški, nes Aleksė reikalauja dėmesio. Manot neturiu orumo, kad vesčiau moterį, kuri gali lauktis ne mano vaiko? Taip, galiu. Bet tai ne orumo stoka. Tai principai. Nenoriu, kad ji atitektų jam, tam šliužui. Nenoriu ir sau, bet jam jokiu būdu neatiduosiu jos. Ji priklausys man, tuo viskas ir pasakyta.

Prisidegu dar vieną cigaretę. Šiandien surūkiau jau visą pakelį. Reikės pagalvoti apie metimą, bet ne dabar. Be jų neištversiu šiandienos. Matau, kaip ateina mano jaunesnysis brolis su žmona. Esmės antrasis nėštumas greičiau pastebimas nei pirmasis. Pavydžiu broliui, nes jis romantikas, tikintis meilę iš pirmo žvilgsnio. Kaip ir Esmė. Ji gera, nuoširdi moteris. Prisipažinsiu, labai graži. Kai susipažinom, iškart tapome draugais. Ji ne mano skonio, nes tiki meile ir santuoka. Be to, jai tada nebuvo net aštuoniolikos ir spėju, buvo nekalta. Su tokiomis merginomis nesusidedu. Mėgstu kruštis, ne mylėtis, todėl nekaltos nemano skoniui. Bet broliui ji iškart patiko, todėl galutinai atsitraukiau. Pasirodo, Esmė ne tokia jau gerutė, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, nes po poros draugystės mėnesių ji pastojo. Bet matau, kad brolis labai laimingas ir džiaugiuosi už jį. Nors niekada nenorėjau vos aštuoniolikos sulaukus susituokti ir apsikrauti vaikais, bet kiekvienam savo dalia. Brolis žino, kad jo nepaliksiu skursti, visada jis bus mano dešinioji ranka.

Pamačius mažąją sesutę, negaliu nenusišypsoti. Ji išaugs tikra gražuolė. Jaučiuosi kaltas, kad po mamos mirties ją apleidau labiausiai, tad bandau atiduoti dėmesį su kaupu. Jai patinka Aleksė. Tik jai vienai.

Vėl sučirškia mobilusis. Išsitraukiu iš švarko kišenės. Vėl Aleksė. Kas jai pasidarė? Kodėl būtinai užsispyrė, kad turiu ją atsivežti į civilinę metrikaciją? Jeigu ji taip nori būti mano žmona, gali atvažiuoti ir taksi ar net ateiti pėsčiomis, čia visai netoli.

Nesituokiu bažnyčioje, nes žinau, kad greitai išsiskirsiu. Nors ir nesu tikintis, bet man bažnytinė santuoka šventa. Žinau, kažkada tikrai rasiu moterį, kuri atitiks mano norimą šabloną ir susituoksiu. Ne todėl, kad viliuosi įsimylėti, bet kad susilaukčiau vaikų. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad noriu tapti tėvu.

Be mano šeimos, kuklioje ceremonijoje dalyvaus tik Aleksės tėvai ir sesuo, keli mano draugai, kurie, kaip jie patys tvirtina, atvyko iš solidarumo.

Laikas bėga, bet Aleksė nepasirodo. Pradedu manyti, kad ji mane pametė. Jaučiu kaip sudiegia krūtinę. Aš ją vis tiek susirasiu, iškasiu iš požemių jeigu reikės. Nesileisiu žeminamas, juk ji pati troško mano pavardės, o dar labiau padėties visuomenėje ir turto.

Prie manęs prieina Aleksės mama. Šiaip ji gera moteris, bet per daug naivi, tad Aleksė ja ir manipuliuoja nuolat.

- Man neramu, Aleksandra neatsiliepia. Skambinau į jos numerį, bet ir ten niekas neatsiliepia...- matau kaip jos rankos dreba laikydamos mobilųjį.- Nujaučiu kažką negero... Gal ji pateko į kokią avariją?

- Nemanau, būtume jau sužinoję. - jau įsisąmoniju, kad mane paliko.- Žinot, grįžkim į viešbutį ir išsiskirstom. Jau gana.

- Bet... ar neieškosi jos?- jos akys prisipildo ašarų ir man jos pagaila.

- Jeigu ji norės, pati leisis surandama.- tariu ir patraukiu į salę pranešti broliui ir draugams, kad jau važiuojam.

Geriau ji nepatenka man į rankas, nes aš pats savomis rankomis ją užmušiu. Atsiraitoju rankovę ir pasitrinu tvarstį. Vakar pasidariau trečią tatuiruotę, kuri susipynus su anomis dvejomis. Ji man primins šią dieną. Dabar jau praktiškai ant rankos nebeliko vietos.

Grįžtame į viešbutį. Kaip ir žinojau, jokios avarijos pakeliui nebuvo. Nebuvo Aleksės ir kambaryje. Jos mama įsitikinus, kad jai kažkas nutiko, nes palikti jos daiktai, bet viskas žlunga, kai viešbučio personalas patvirtina, kad ji išėjo su vyriškiu. Apsaugos viršininkas sutinka parodyti įrašą ir aš galutinai susivokiu, kad ji mane pametė dėl to šliužo. Nors ji atrodo labai išsigandusi... Ir vertėtų, nes aš pasirūpinsiu, kad ilgai ir laimingai jie negyventų.

Kambaryje greitai susikraunu daiktus ir nusinešu į automobilį. Prie automobilio randu brolį.

- Nevažiuojat? - paklausiu kišdamas lagaminą į savo sportinio automobilio bagažinę.

- Ne, važiuosim kai Danielė atsikels. Esmė išvažiavo vežimu į mišką pasivaikščioti. Ir aš eisiu. Kaip jautiesi?

- Kodėl klausi? Manai, kad labai pergyvensiu, kad mane paliko?

- Na... taip.

- Klausyk, broli, nesu nusiteikęs analizuoti savo jausmus.

- Žinau, bet jeigu tau reikėtų...- atsidūstu ir pavartau akis. Mano dėmesį patraukia kažkoks judėjimas pamiškėje.

Palikdamas kalbantį brolį, pradedu žingsniuoti link miško. Kuo labiau artėju, tuo labiau įsitikinu, kad ten Esmė. Kažkas negerai, jaučiu tai. Pradedu bėgti link jos. Girdžiu, kad brolis irgi nuo manęs neatsilieka. Pasiekus pamiškę, vos spėju sugriebti Esmę prieš jai susmunkant. Ji sugebėjo eiti tik dėl to, kad buvo įsikabinus vežimėlio.

- Aleksė...- ji pradeda kukčioti.- Manau mačiau Aleksę, bet nesu tikra... Mačiau, kad kažkas miške netoli takelio guli, kai priėjau arčiau, supratau, kad ten gali būti ji, bet bijojau eiti arčiau...

- Kur? Esme, kur matei?

- Prie takelio, kairėje.

Pribėga brolis. Perduodu jam jo žmoną ir pasileidžiu į mišką. Tenka gerai paklaidžioti, kol toliau nuo takelio pamatau kažką baltuojant. Iškart pasileidžiu tenai. Pribėgu ir įsitikinu, kad ten guli Aleksandra. Tiksliau jos kūnas. Arba kas iš jo likę. Mane net supykina pamačius, kaip ji subjaurota. Jos visas veidas, kūnas nusėtas mėlynėmis. Bet jos akys... Suklumpu prieš ją ant kelių. Jos akys stiklinės, žvelgiančios nieko nematančiu žvilgsniu į medžių viršūnes. Drebančiomis rankomis nubraukiu raudonus plaukus jai nuo skruosto. Pridedu du pirštus prie kaklo ir bandau užčiuopti pulsą. Bet jo nėra. Kūnas šaltas ir pradėjęs stingti. Atsitraukiu tolyn nuo jos, bet jos akys mane prikausto. Atsisėdu ir delnais susiimu galvą. Ji negyva, ją užmušė. Tas šunsnukis ją užmušė. Gal todėl ji prašė, kad ją lydėčiau? Jau tada jos balsas buvo išsigandęs, bet aš nesuvokiau to. Mano principai neleido... Nusirengiu striukę ir išsitraukiu mobilųjį. Paskambinu kažkam, rodos Tomui, ir paprašau, kad iškviestų policiją. Vos galiu ištarti žodį. Lūpos kaip susitingusios. Kaip ir jos... Man norisi rėkti, norisi daužyti kumščiais viską aplink, bet lieku sėdėti kaip stabo ištiktas. Prie merginos, kurią maniausi mylintis, lavono...

...man nebaisu...Where stories live. Discover now