Šaltasis karas

6.5K 308 17
                                    

Nežinau kiek laiko praėjo... Nurimau, nebeliko skausmo, pykčio, nebeliko ir jausmų. Jaučiau tuštumą... Ten kur turėjo būti širdis.

Girdėjau, kaip prasidaro durys. Žinojau, kad tai jis, bet neatsukau. Net nesumirksėjau. Jis priėjo prie lovos. Jaučiau jo žvilgsnį. Jis kaip ledo srėlės smigo į mane.

- Eime miegoti.- galiausiai lyg niekur nieko tarė jis. Nieko man neatsakant, jis priėjo arčiau.- Melita, užteks maivytis.

Sumirksėjau norėdama išsklaidyti ašaras. Aš prie jo neverksiu. Jis nevertas to...

- Ko tu nori iš manęs? Nori, kad atsiprašyčiau?- jis atsisėdo ant lovos šalia manęs ir nervingai persibraukė plaukus.- Gerai, atsiprašau. Patenkinta?

Viena išdavikė ašara vis dėl to nuriedėjo skruostu ir susigėrė į lovos užtiesalą. Jis ištiesė delną ir paglostė man plaukus. Nebeištvėriau. Jausmai kaip didžiulis cunamis prasiveržė laukan, sudaužydamas mane į gabalus. Pašokau ir staigiai atsitraukiau nuo jo.

- Neliesk manęs!- sušukau.- Tu didžiausias niekšas, kokį tik pažinojau. Kaltini mane, o ar pats pasižiūrėjai į veidrodį?

- Atleisk, pasikarščiavau. Tiesiog... – Jis atsistojo ir pradėjo žingsniuoti po kambarį.- Visi geriau tave pažįsta negu aš...Net mano draugai. Tai ką man galvoti?

- Todėl ir laikai mane kekše?- bandžiau kuo ramiau kalbėti.- Ar apie visas taip kalbi, kurios permiega su tavimi?

- Atėjau ramiai pasikalbėti, bet tai matau neįmanoma.

- Eik tu...- išrėkiau jam ir pasijutau prispausta prie sienos.

- Prašyčiau didesnės pagarbos.- pro sukastus dantis iškošė jis.- Nesiuntinėk manęs, įspėju tave.

Pažvelgiau ir prieš mane buvo tas pats vyras. Tas, kuris privertė mane išduoti savo šeimą, tas, kuris nepasigailėjo manęs, tas, kuris sudaužė man širdį. Sudrebėjau nuo jo prisilietimo. Jis visada palaužia mane. Jis visada laimi. Nuleidau galvą ir nebegalėdama sulaikyti ašarų, leidau joms ristis skruostais. Drebančiomis rankomis užsidengiau veidą ir įsikniaubiau į juos.

Kailas apkabino mane ir priglaudė sau prie krūtinės. Girdėjau jo širdies plakimą, jaučiau jo kūno šilumą ir tai sukėlė dar vieną ašarų bangą. Bandžiau jį nustumti, bandžiau išsilaisvinti iš jo gniaužtų, bet jis dar stipriau mane surakino savo glėbyje.

- Ššš...- jis glostė man plaukus.- neverk. Nenorėjau...- jis pabučiavo mane į plaukus.

- Manęs niekas nesieja su Rikiu. Beveik jo nepažįstu, mes tik pažįstami ir nieko daugiau. Matėmės tik tada, kai jis buvo apsistojęs pas Felisitę ir tai praktiškai nesusitikdavome.

Jis nieko neatsakė, tik pabučiavo į plaukus.

Pasimuisčiau ir ištrūkau iš jo glėbio.

- Kaip išvis gali mane kaltinti, kad miegojau su kitais vyras? Nekalbėk nesąmonių, kad aš tave apgavau...

- Žinau, bet...

- Bet kas, Kailai? Kas tau nepatinka? O žinai kas man nepatinka? Nepatinka, kad esu kvailai patikli. Vaidiname šį kvailą vaidinimą apie tobulą šeimą, tobulus santykius tobulame pasaulyje ir aš užsimiršau... Eilinį kartą užsimiršau ir patikėjau, kad tai tiesa, viskas kas tarp mūsų vyksta, bet tu, kaip visada nuleidi mane ant žemės... Visada gražini į realybę.

Pralėkiau pro jį ir išbėgau iš kambario. Neįsivaizdavau kur bėgsiu, nes butas nebuvo jau toks didelis, bet norėjau dingti bet kur, tik kuo toliau nuo jo.

Sustojau viduryje svetainės ir apsidairiau. Jaučiausi kaip narve uždarytas laukinis gyvūnas. Atrodo, net sienos pradėjo trauktis ir spausti mane.

- Ko tau reikia?- išgirdau jo balsą už nugaros. Atsisukusi pamačiau ji stovintį sukryžiavusį rankas ant krūtinės. – Pasikarščiavau. Nenorėjau to pasakyti.

- Visą laiką norėjau, kad pasakytum ką galvoji, - giliai įkvėpusi tyliai tariu.- dabar, kai jau žinau, negalvojau, kad man taip skaudės.

- Aš tikrai taip negalvoju, tiesiog tu išprovakavai mane ir pasakiau ko nederėjo.

- Pasakei būtent tą ką manei...- iš jo žvilgsnio supratau, kad aš teisi. Norėjosi man klykti iš nevilties, sakyti jam ką nors, bet žinojau, kad jis girdės tik tą, ką norės.

Kailas atsisuko ir išėjo. Jis tiesiog vėl eilinį kartą užsidarė savo kabinete. Priėjau prie lango ir įrėmiau kaktą į vėsų stiklą. Užsimerkiau ir troškau išnykti. Išnykti ir vėl pasinerti į nebūtį... Ten, kur nėra nieko...

Mano košmaras pasikartojo. Vėl atsidūriau miške. Mačiau atvažiuojančio automobilio šviesas. Šį kartą žinojau, kad tai jis. Pasileidau bėgti. Bėgau ir kritau. Kritau ir stojausi. Bet jis vistiek mane pagavo. Atsidūriau ant galinės sėdynės. Jis mane užgulė. Jo pirštai stipriai suspaudė man koją ir atskyrė jas. Šaukiau, kad jis paleistų mane, maldavau jo, bet jis prievartavo mane, o aplink girdėjau tėvo piktą juoką. „Taip ir žinojau, kad ji kekšė, sakiau tau, praskės kojas pirmam sutiktam". Verkiau, bandžiau nustumti savo užpuoliką, bet jis buvo stipresnis. Jis prievartavo mane, bet mano kūnas pakluso jam šį kartą. Atsidaviau jam to nenorėdama. Aš ne kekšė... nesu kekšė...


...man nebaisu...Where stories live. Discover now