...man nebaisu...

Nauja istorija

Prabudau auštant. Gulėjau lovoje tik su apatinėmis kelnaitėmis ir maikute, kurią dėvėjau vakar vakare po nertiniu. Šalia manęs miegojo Kailas. Pirmą kartą matau jį miegantį. Jis atrodė toks jaunas, ramus, atsipalaidavęs. Jo labai ilgos juodos blakstienos, kurios siekė skruostus. Trumpučiai šereliai jį darė dar patrauklesnį.

Pradėjau tyrinėti tatuiruotę. Jo ranka buvo išmarginta įvairiais raštais, konkretaus piešinio nebuvo. Geriau įsižiūrėjus pamačiau, kad rašto braižai skirtingi, iš viso suskaičiavau tris skirtingus. Tai lyg trys atskiros tatuiruotės ant tos pačios rankos. Keista...

Prisiminiau jo pasakotą istoriją. Dabar man aiškiau, kodėl jis toks diktatorius. Žaviuosi juo tvirtumu, nes tikrai ne kiekvienas gali tiek panešti.

Jis sujudėjo ir atsimerkė. Nusišypsojau.

- Labas rytas.- ištarė jis užkimusiu balsu ir pasitrynė akis.

- Labas rytas.- pasisveikinau.

Jis nuo spintelės pasiėmė rankinį laikrodį ir pasižiūrėjo kiek valandų. Jis atsiduso ir pasisuko į mane.

- Turiu keltis. Man susitikimą už valandos. Jeigu nori, Fabio nuvežtų tave pas tėvus atsisveikinti.

Buvau visai pamiršusi, kad šiandien išskrendam.

- Ar negalim likti dar bent vienai nakčiai? Juk rytoj sekmadienis...

Jis atsistojo ir nuėjo į vonią, prieš tai burbtelėdamas:

- Pagalvosiu, bet nieko nepažadu.

Atsisėdau ir man vėl pradėjo suktis galva, o to pasėkoje ir pykinti. Ramiai gulėjau ir laukiau kada jis išeis, melsdamasi, kad neapsivemčiau.

Po kokių dešimties minučių jis išėjo visas gaivus. Iškart smukau aš į vonią, rankoje nešdamasis drabužius.

Nusiprausus, blogumas praėjo, tad lengvai pasidažiusi ir apsirengusi išėjau iš vonios ir radau jau Kailą su paltu ir dedantis į kišenes telefoną ir piniginę.

- Jau išeini?- nustembu.

- Taip. Grįšiu per pietus. Fabio laukia už durų. Šiandien jis tave lydės.

- Kodėl ne Lukas?

- Jums vienas nuo kito reikia pailsėti.

Jis pasiėmė nešiojamo kompiuterio dėklą ir mirktelėjęs man uždarė kambario duris. Atsisėdau ant lovos ir apsidairiau po tuščią kambarį. Nuo kada nuo jo tapau tokia priklausoma? Žinau, kad negaliu juo pasitikėti, bet kartais taip gera, kai turi į ką atsiremti...

Krentu atbulinė ant minkštos lovos ir žvelgiu į lubas. Kiek visko per šias dienas atsitiko. Niekaip nesuvokiama, kaip gali skirtis žmonės. Tas vyras, kuris mane pagrobė, kankino, išniekino ir šis vyras, kuris visada šalia, pasiruošęs tave ginti... Kaip jie gali būti vienas ir tas pats. Ar galėjau pagalvoti, kad jis net man pradės patikti kaip žmogus? Gal kada tapsime draugai? O gal ir šis tas daugiau? Ką? Ne! Negaliu galvoti taip... Pasijuntu kalta, kad per šias dienas praktiškai visiškai išmečiau Emilį iš galvos. Gerai pagalvojus, jie tokie skirtingi. Manau, jeigu Kailas būtų Emilio vietoje tada prie Zapyškio bažnyčios, jis nebūtų leidęs niekam manęs išsivežti. O Emilis leido...

Stop. Negalvok apie tai. Tai jau praeitis. Emilis gal ir nėra toks vyriškas kaip Kailas, bet Kailas irgi turi savų paslapčių. Jis įnirtingai slepia, kodėl manęs tada atvažiavo. Jis juk atvyko manęs nužudyti, tik pasikeitus aplinkybėms aš vis dar su juo. Jis pavojingas. Jis kaip liūtas, iš pažiūros ramus ir švelnus kaip kačiukas, bet iškilus pavojui jis net nedvejodamas suplėšytų auką į gabalus... O ta auka galiu būti ir aš, ir jis tą nekartą įrodė. Jį galima pažinti tik tiek, kiek jis to nori.

O jeigu nebelaikyčiau jo priešu? Jeigu mes turėtume naują istoriją?

Viskas. Sudraudžiu save ir atsikeliu. Greitai įsimetusi kelis daiktus, apsirengiu paltą ir atidarau kambario duris. Fabio stovi netoliese ir laukia manęs.

- Labas rytas.- pasisveikinu.

- Labas rytas, ponia.- linkteli jis šaltai.

Nuo jo sklinda tokia stingdanti ramybė, kad man darosi vis aiškiau, kodėl Kailas visada jį pasiima kartu. Pradedu pasigesti Luko.

- Norėčiau važiuoti pas tėvus.

- Pirmiausia jums reikia papusryčiauti.- ramiai atsako jis.

- Pusryčiausiu pas tėvus. – atsakau ir pirma jo nusileidžiu į apačią.

Jis pralenkia mane ir atidaro man lauko duris. Esu palydima į uždarą kiemą, kuriame laukia visureigis. Įsėdu į galą ir numetu ant sėdynės rankinę. Persibraukiu plaukus ir atsidūstu, nes jie vėl išsipašė iš kuodo.

- Žinai ką, geriau dar kol kas niekur nevažiuojam. Turiu reikalų.

Pasigriebusi rankinę iššokau iš automobilio ir pradėjau žingsniuoti link Rotušės. Fabio neatsiliko. Jis nieko neklausinėjo tik sekė paskui mane.

Greitai pasiekiau „Casa capelli" grožio saloną. Nors vietos visos buvo rezervuotos turbūt keliems mėnesiams į priekį, bet ištraukus vakar Kailo man duotas pinigų kupiūras, greitai buvau pasodinta į kirpėjo kėdę. Porą valandų aplink mane šokinėjo būrys savo amato žinovų. Man buvo pakirpti ir pakarpyti plaukai, paryškinta spalva. Paskui laukė ne tokia maloni procedūra- depiliacija. Kai gyvenai uždaryta, visą depiliaciją darydavausi savo jėgomis, net ir bikinio, tad po tiek laiko reikėjo profesionalo pagalbos. Fabio kantriai sėdėjo laukiamajame ir vartė žurnalus. Iš jo veido mačiau, kad jis mieliau būtų važiavęs su Kailu, nei sekiojęs mane. Bet nieko čia nepadarysi.

Galiausiai, išleidusi nemažą pinigų sumą, išėjau iš salono. Jaučiausi keistai. Kailas teisus, kai turi pinigų, tau atidarytos visos durys.

- Dabar galim važiuoti.- tariau Fabio ir patraukėme link automobilio.

Jaučiausi keistai maloniai, kai grožio salone visi aplink mane šokinėjo. Nesu iš tų merginų, kurios ištisai eina į tokius salonus. Tokio lygio salone buvau pirmą kartą ir nežinau ar dar teks apsilankyti. Nebuvau apsileidus, tiesiog tokius dalykus dažniausiai atlikdavau savo jėgomis, o kartais nueidavau į paprastą vietinę kirpyklą. Bet dabar jaučiausi graži. Troškau, kad taip pagalvotų ir jis...

Pakeliui pas tėvus dar trumpam sustojau ant tėvų kapo ir už mamą sukalbėjau maldelę. Nežinojau, kiek dar turės praeiti laiko, kol Kailas vėl mane atsiveš į Lietuvą.

Pas tėvus laikas tiesiog praskriejo. Mes linksmai bendravome, lyg nieko nebūtų įvykę ir aš niekada nebūčiau palikusi jų namus. Galiausiai Fabio pranešė, kad jau laikas važiuoti. Atsisveikindama su tėvais negalėjau sulaikyti ašarų. Guodė tik jų pažadas, kad neužilgo jie atvažiuos mane aplankyti.

Mes pravažiavome posūkį į viešbutį.

- Kur važiuojam?- pasiteiravau palinkusi į priekį.

- Ponas Makena jūsų laukia.

- Kur?

Jis nieko neatsakė. Tas vyras mane nervino.

- Ar tavo darbas neišduoti paslapčių?

- Dabar mano darbas pristatyti saugiai jums į vietą, ponia.

Susiraukiau, nuo tokio jo atsakymo. Jau geriau galėjo duoti man Luką, jis bent jau maloniai nusiteikęs mano atžvilgiu.

Mes įriedame į senamiestį ir sustojame prie „Republic" baro. Nustembu, nes tikrai nesitikėjau, kad čia būsiu atvežta.

- Ponas Makena jūsų laukia viduje.- Fabio atidaro man dureles.

- Čia?- negaliu atsitokėti, kad jis lankosi ne tik penkių žvaigždučių restoranuose.

- Taip. Palydėsiu jus į vidų.

- Nereikia. – pasiimu rankinę ir žengiu į vidų net nenutuokdama kaip šį vakarą pasikeis mūsų santykiai...