...man nebaisu...

... po to...

Pabundu nuo šalto srauto gūsio. Pakeliu galvą ir pamatau, kad aš viena. Kailas balkone. Matau jį vilkintį baltą chalatą. Tiksliau jo nugarą. Neabejoju, kad jis vėl rūko. Jis atrodo toks... prislėgtas... Nejau jis gailisi?

Įsisuku į antklodę ir praveriu balkono duris. Jis išgirsta ir pakreipia galvą link manęs, bet pilnai neatsisuka. Matau, kaip jis gurkšteli viskio. Pradedu panikuoti. Stebiu jį ir man darosi baisu... Jis giliai įtraukia dūmą ir numeta žemyn balkonu nuorūką. Jis lėtai iškvepia paskutinius dūmus. Nepajaučiu kaip pradedu tyliai verkti. Stebiu jį ir nesulaikau ašarų. Jaučiuosi tokia bejėgė...

- Peršalsi.- pagaliau taria jis, bet net nepažvelgia į mane.

- Tu gailiesi...- sukukčioju nuleisdama akis.

Jis pabaigia savo gėrimą ir lėtai atsisuka į mane.

- Tu verki?- nustemba jis.

Apsisuku ir bandau grįžti į kambarį, bet jis sulaiko mane už rankos.

- Nebėk nuo manęs.- švelniai paprašo jis.- Kodėl verki?

- Nes tu gailiesi...

Jis priglaudžia mane prie savęs. Įsikniaubiu jam į krūtinę. Net ir užuodžiamas lengvas tabako kvapas, manęs ne tik kad neatgraso, bet ir suteikia ramybės.

- Aš nesigailiu to, kas tarp mūsų įvyko. - jis pabučiuoja man į plaukus. - Gailiuosi to, ką priverčiau tave iškęsti. Gailiuosi, kad išprievartavau tada tave...

Sukukčioju ir šniurpšteliu nosimi.

- Labai tikiuosi, kad kada nors man pavyks tai ištaisyti...- sukužda jis man į plaukus nepaleisdamas manęs iš glėbio.

- Kaip man aną dieną pasakė vienas žmogus, turime pamiršti praeitį ir žiūrėti į priekį. - sukuždu jam į krūtinę.

- Ir kas tas protingas žmogus?- paklausia Kailas atitraukdamas mane nuo savęs ir vesdamasis atgal į kambarį.

- Neišduosiu jos.- šypteliu.

Jis irgi atsako man tuo pačiu. Paguldęs mane į lovą, pats nusimeta chalatą ir atsigula šalia manęs. Jis visas sušalęs. Prisiglaudžiu prie jo ir padedu galvą jam ant krūtinės.

- Vieną dieną rimtai susirgsi...- užsimiegojusiu balsu tariu ir nugrimztu į sunkų miegą...