Nugirstas pokalbis

6.9K 289 10
                                    

Vėl išvystu Sebastianą, todėl iškarto jį įleidžiu. Jis, kaip visada perdėtai mandagiai, pasisveikina su manimi. Kažkas jame man neduoda ramybės, bet tiksliai negaliu įvardinti kas.

- Džiugu tave matyti vėl ant kojų.- šypteli Sebas spausdamas Kailui ranką, kai šis prieina prie mūsų.

- Mano vietoje irgi sirgtum, kai turėtum, kas taip tavimi rūpintųsi.- jis pakabina mane per pečius.- Atėjai su naujienomis?

Sebas linkteli. Abu iškart surimtėja, net pasakyčiau, kad Kailas įsitempia. Supratusi, kad jie užsidarys kabinete, spėju dar pasiūlyti kavos.

Nežinau kodėl, bet verdant kavą mane kankina bloga nuojauta. Kažkas vyksta, tik nesuprantu dar kas. Prieš tai Fabio buvo užsidaręs su Kailu kabinete, o po pokalbio Kailas buvo kurį laiką irzlus. O dabar vėl...

Ant padėklo padedu du kavos puodelius jiems. Prisiartinus prie kabineto durų, pastebiu, kad jos nežymiai praviros. Neatsispiriu pagundai ir atsitraukusi taip, kad nebūčiau matoma, suklūstu.

- Nesijaudink, mano žmonės perėmė jį švariai, niekas nepastebėjo. Dabar galiu jį perduoti taviškiams ir tu nuspręsi ką daryti toliau. – kalbėjo Sebastianas.

- Dėkingas tau, jeigu ne liga, būčiau pats visko ėmęsis.

- Neabejoju tuo, todėl ir įsikišau. Tam draugai ir reikalingi.

- Gerai. Toliau susitvarkysiu pats. Ir dar šiandien pat. Lieku tau skolingas.

Supratusi, kad nelabai suprantu apie ką kalbą, tyliai pasibeldžiu ir praveriu duris. Abu italai atsisuka į mane. Jų žvilgsniai grėsmingai rimti, todėl pasijuntu kiek nejaukiai.

Šyptelėjusi jiems dirbtina šypsena, stengdamasi, kad nedrebėtų rankos, padedu ant stalo kavos puodelius.

- Ačiū, mažyte.- padėkoja Kailas ir jam atsakau mandagia šypsena.

Kuo greičiau pasišalinu, bet širdyje jaučiu kažkokį sunkumą. Virtuvėje rankomis suplaunu indus, nors galėčiau palikti juos Anitai ar sudėti į indaplovę. Bet turiu kuo nors užsiimti.

Vėl pasigirsta beldimas į duris. Nusišluosčiusi rankas praveriu jas ir pamatau Luką, laikantį per ranką drabužių maišą.

- Ponia Melita, atnešė jums pasiuntinys.- taria jis.- Kur man ją pakabinti?

- Aš pati. O kas čia?- paklausiu ir prasegu maišą. Pamatau nuostabią juodą suknelę.

Kailas su Sebastianu išeina iš kabineto.

- Aš tuoj. Tik pasiimu striukę.- Išgirstu tariant Kailą.

Nejau jis toks kvailas ir ketina kur išeiti? To tikrai neleisiu. Juk jis turi temperatūros!

- Tikiuosi neketini niekur važiuoti?- griežtai tariu. Jis atsisuka ir sutrinka. Pradedu artintis prie jo, viduje visa virdama iš pykčio. Aš tiek juo rūpinausi, jaudinausi dėl jo, o jam nusispjauti į tai. – Tu išvis dar negali keltis iš lovos, tad nebandyk niekur važiuoti.

- Melita...- įspėja jis. Jis primerkia tamsias akis.

- Negaliu patikėti.- jaučiu kaip vos valdausi.- tau tikrai nusispjauti į viską. Vos išsisukai nuo plaučių uždegimo...

Kailas sutrikęs žiūri į mane ir dvejoja ką atsakyti. Atsisuku į Sebastianą ir perveriu jį piktu žvilgsniu. Jeigu jis būtų tikras draugas, tikrai nesitemptų jo į tokį orą. Sebas smalsiai stebi tai mane, tai draugą, bet nesikiša.

Sugrįžtu prie Luko ir užsegu drabužių maišą. Lukas mindžikuodamas, lyg norėdamas sprukti, bet turi laikyti tą nelemtą suknelę... Išvaduoju jį iš kančių ir išplėšus jam iš rankų maišą, jis iškart gelbėdamasis mauna pro duris. Pasiėmusi maišą prieinu prie Kailo ir kaip galima ramesniu balsu tariu.

...man nebaisu...Opowieści tętniące życiem. Odkryj je teraz