...man nebaisu...

Kartais geriau pameluoti

Grįžtame namo praktiškai mirtinoje tyloje. Kailas vis bando mane prakalbinti, bet man sunkiai sekasi sekti pokalbio mintį. Grįžus į namus iškarto patraukiu į miegamąjį. Greitai susiruošusi nakčiai, atsigulu į lovą ir atsuku Kailui nugarą. Kailas stebi mane, žinau, kad išsiduodu, bet negaliu į jį žiūrėti negalvodama, kad galbūt sužlugdžiau jį, nejausdama kaltės dėl to...

Kailas užsidaro vonioje, o aš stebiu besikeičiančius skaičius laikrodyje. Artėja vidurnaktis ir man darosi vis baisiau. Kas bus, jeigu tas senis kalbėjo rimtai? O kas jei Kailas man niekada už tai neatleis? Jeigu visada, žiūrėdamas į mane prisimins, kad per mane jis prarado savo investicijas Paryžiuje? Neabejoju, kad to vyro grasinimai nebuvo iš piršto laužti. Jis per daug pasitikėjo savo žodžiais... Žinau, kad jis turi galios, turi įtakos valdžioje. Todėl Kailas ir tikėjosi jį palenkti į savo pusę... Deja... Ir aš dėl to kalta... Jeigu ir neįvykdys savo grasinimo, bet apie leidimą statyboms Kailas galės tik pasvajoti...

Girdžiu, kaip Kailas išeina iš vonios. Apsimetu mieganti. Kailas atsigula į lovą ir apkabina mane. Tuo metu pamatau, kaip laikrodžio rodyklės peržengia vidurnaktį. Viskas baigta. Bet kokiu atveju aš jau pavėlavau. Tikriausiai sužlugdžiau vienintelį žmogų, kuris kada tikrai manimi rūpinosi, kuris man be galo brangus.

Pajuntu kaip iškrinta ašara ir susigeria pagalvėje. Bandau užslėpti raudą, bet vis sunkiau sekasi.

Kailas, lyg nujausdamas, mane apkabina ir pabučiuoja į petį. Sukukčioju, nes jaučiu, kad tai paskutinė mūsų naktis kartu... Žinau, koks jis būna piktas, kai kažko negauna... O jis į tą projektą investavo ne tik pinigus, bet ir laiką. Jis buvo apgalvojęs kiekvieną smulkmeną. Prisiminus, kaip jis man pasakojo apie savo idėją, labai juo tada žavėjausi. Nes pamačiau su kokia aistra jis atlieka kiekvieną darbą, kaip kruopščiai įgyvendina projektą...

- Mažute?- paklausia jis, bet aš per ašaras nieko negaliu pratarti. Jis apsuka mane ir tvirtai prispaudžia sau prie krūtinės. - Kas nutiko? Mane gąsdini...

Nebesulaikau ašarų ir įsikniaubusi jam į krūtinę pravirkstu. Jis ramindamas glosto man plaukus, bet jaučiu koks jis įsitempęs.

- Ar papasakosi kodėl verki?- paklausia švelniai jis.

- Atleisk man...- sukukčioju.- Maldauju atleisk man...

- Kas nutiko? Nesuprantu...

Jis kantriai išlaukia, kol išsiverksiu.

- Mažute...- kai nusiraminu, jis stipriau mane apkabina,- mažute, juk pažadėjai, kad man viską sakysi.

- Atliesk...- kukčiodama tariu.- atleisk, bet negaliu tavęs išduoti... Negaliu permiegoti su kitu, nors ir sužlugdysiu tave... Atleisk, bet negaliu...

- Apie ką čia kalbi?- jis pasikelia ir išplėstomis akimis žiūri į mane.

Ir tada aš jam papasakoju viską. Jis klausosi ir matau kaip pilkėja jo veidas. Papasakoju viską, nieko neslėpdama.

Kailas, išklausęs mane, išlipa iš lovos ir pradeda žingsniuoti kambariu. Matau, koks jis piktas, tik gerai nesuprantu ar ant manęs ar ant to vyro.

- Taigi jis tau davė viešbučio kambario raktą?- man linktelėjus jis giliai įkvepia per nosį.- ir kur jį dėjai?

- Nežinau, gal mano rankinėje.- atsiklaupiu lovoje ir susidėjusi rankas ant šlaunų, stebiu, kaip jis vaikščioja nerasdamas vietos. - Maldauju, atleisk man. Aš jo niekaip neskatinau. Tiesiog... Aš negaliu... negaliu taip paprastai permiegoti su kažkuo... Žinau, kad sužlugdžiau tave...

- Ką tu kalbi?- užrinka jis.- Ar suvoki ką kalbi?

Krūpteliu nuo jo tokio balso. Jis vaikšto po kambarį nerasdamas sau vietos. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad jis kaltina mane... Galiausiai jis apsisprendęs dingsta drabužinėje. Po akimirkos išeina apsirengęs.