Pavojingi draugai

7.3K 307 18
                                    

Nuo blogų minčių mane atitraukia atvažiavęs Sebastianas. Paaiškinus, kad Kailas galima sakyti be sąmonės, jis išvažiuoja. Bet jo atsilankymas man kažkoks keistas... Nežinau, man jis atrodo tikrai pavojingas. Kažkada ir Felisitė buvo užsiminus, kad jis seniau buvo susijęs su nusikalstamu pasauliu, o jo ledinis žvilgsnis apsilankymo metu irgi davė suprasti, kad jis su Kailu kažką suka pavojingo. Tik žinoma, man nė vienas neišsipasakoja... Tiesiog jaučiu, kad iš jo apsilankymo nieko gero nebus...

Sebastianui išėjus nuėjau pažiūrėti kaip laikosi Kailas. Atsisėdau ant lovos krašto ir paliečiau jo kaktą. Nuo karščiavimo oda buvo pasidengusi smulkiais lašeliais.

- Neatitrauk rankos.- sumurmėjo Kailas.- Tavo ranka labai vėsi.

- Tai tu labai karštas...- šyptelėjau, nes buvo gera girdėti vėl jo balsą.

- Ačiū.- šyptelėjo jis.

- Ar pavyktų išgerti nors kiek vandens?- paklausiu. – turi gerti daug skysčių.

- Man viskas gerai.- sumurma jis ir pramerkia savo tamsias akis.

- Ne, negerai.- tariu prilaikydama jo galvą, kad galėtų atsigerti.- tuoj atvažiuos gydytojas.

- Man viskas gerai.- bando nuraminti mane Kailas, bet matau, kad jam sunku nulaikyti šviesų protą. – nereikia gydytojo.

- Jau per vėlu. Esi neveiksnus.

Jis kažką sumurmėjo, bet nesupratau.

- Gal tu ko nors nori? Gal išvirti sultinio?

- Noriu, kad būtum šalia. – atsidusta jis ir vėl užsimerkia.- Tu mano angelas.

Pasilenkiu ir pabučiuoju į karštą jo kaktą. Paimu vėl vėsų rankšluostį ir uždedu jam ant kaktos. Jis atsidusta, bet ir toliau guli užsimerkęs. Nesuprantu ar jis miega, ar tik ne.

Pasibeldžia tyliai į duris. Pasisuku ir Anita įleidžia į kambarį vyresnio amžiaus vyrą. Jis aukštas ir toks liesas, kad rodos kaulai aptraukti oda. Pražilę plaukai tvarkingai sušukuoti atgal. Nosį puošia auksiniais rėmeliais akiniai. Rankose jis laiko lagaminėlį.

Jis pasisveikina su manimi prancūziškai, bet supratęs, kad aš nevietinė, jis prakalbsta sklandžia anglų kalba. Trumpai papasakoju kas jam, kokia temperatūra ir duoti vaistai.

- Aš juk nemirštu...- užprotestuoja Kailas bandydamas atsimerkti, bet jam sunkiai sekas.

Gydytojas pradeda jo klausinėti. Aš atsitraukiu ir leidžiu jam dirbti savo darbą. Prieinu prie apšalusio lango. Visas miestas skendi rūke, o sunkūs tamsūs debesys grėsmingai kabo virš namų. Bet kada turi pradėti snigti. Atsimenu pūgą Lietuvoje. Kauno senamiestis, apšviestas žibintų. Dideliais kąsniais krentančios snaigės. Ir aš- Kailo glėbyje. Jo bučinys, pakirtęs man kojas. Atrodo viską net fiziškai jaučiu. Vėl matau žibintų oranžiniai geltoną skleidžiamą šviesą, kurią sudrumsčia lėtai krentančios snaigės. Atrodo, kad vėl stoviu tarp Katedros ir Rotušės ir žvelgiu į Kauno senamiestį. Kaip pakeliu akis ir matau, kaip snaigės, įkritusius į Kailo tamsius plaukus, iškart ištirpsta. O jo žvilgsnis. Jis degina ir sukelia man pilve drugelius...

Atsisuku ir pažvelgiu į Kailą. Mūsų žvilgsniai susitinka. Gydytojas kažką jam kalbėdamas irgi pasisuka į mane ir nusišypso. Bandau suvokti kas vyksta.

Gydytojas kažką užrašo lapelyje ir priėjęs ištiesia man. Davęs tolimesnius nurodymus, jis atsisveikinęs išeina. Kailas vėl užmiega, tad nueinu pas Anitą.

- Ponia Makena, paruošiau jums užvalgyti. Atrodote labai pavargusi.- ji susirūpinusi žiūri į mane ir primena man Lucią.

- Anita, turiu jūsų dar vieną prašymą- vadinkite mane tiesiog vardu. Jokių ponių ir pavardžių, gerai?

...man nebaisu...Where stories live. Discover now