Trobelė miško gilumoje

7.2K 296 6
                                    

Mišku važiuojame gan ilgai. Aplink nesimato nė vienos sodybos, tik tankus miškas. Manau, mes turėtume būti kažkur link Šakių esančiuose miškuose. Bet čia tik spėlionė.

Po kurio laiko privažiuojame miško proskyną. Tik ne iš karto suvokiu, kad ten kartu yra ir nedidelė medinė suklypusi sodyba. Automobiliai sustoja sodybos kieme.

Sodyba jau tikriausiai ilgą laiką yra negyvenama. Viduryje stogas grėsmingai įdubęs, bet ne įlūžęs. Ant durų uždėta didelė spyna, o dauguma langų užkalti. Tomas prieina prie durų ir išsitraukęs raktą jas atrakina. Prieangio durys tokios žemos, kad gerokai aukštesnis mano pagrobėjas turi labai susilenkti, norėdamas įeiti. Viduje tamsu ir vėsu, jaučiamas pelėsio kvapas.

Tomas su mano pagrobėju persimeta keliais žodžiais. Pradžioj nieko nesuprantu apie ką jie kalba, bet kuo toliau įsiklausau, tuo labiau kalba man pasirodo girdėta. Pradėjau suprasti tam tikrų žodžių reikšmes. Kiti du vyrai buvo išsiųsti malkų, o mane pasodina tolimiausiame kampe ant kieto medinio suolo.

Sėdžiu tyliai ir atidžiai klausausi Tomo ir to vyro pokalbio. Kiek supratau, kad jie ruošiasi išvažiuoti. Tomas važiuos patikrinti, ar niekas nepasakė apie mano dingimą policijai, o kur kitas vyras važiuos- gerai nesupratau... Supratau tik tai, kad jie išvažiuos atskirai. Vadinasi mane paliks čia su tomis gorilomis.

Neužilgo grįžta tos dvi gorilos (nežinau kaip kitaip pavadinti tuos raumenų kalnus) su malkų glėbiais. Persimetę keliais žodžiais su jais, Tomas su tamsos vyru išeina net nepažvelgę į mano pusę. Neilgai trukus išgirstu nuvažiuojančius automobilius.

Likusieji vyrai pluša prie senovinės krosnies. Iškart galima matyti, kad toks mechanizmas jiems naujovė ir jie tik skėsčioja rankomis.

Vienas vyras buvo vyresnis, tamsūs trumpai kirpti plaukai vietomis žilstelėję. Jis ramiausiai elgėsi, išlieka labai santūrus ir viską stebi. Kitas vyras- visiška jo priešingybė. Gerokai jaunesni, aukštas, akivaizdžiai užsisportavęs. Matosi, kad jis karšto būdo. Nesuprasdamas, kaip veikia krosnis, jis pradeda akivaizdžiai nervintis.

Kol anie negrįžo, turiu kaip nors sugalvoti kaip iš čia pabėgti. Iš šių dviejų elgesio supratau, kad jiems pavesta mane tik saugoti, tad manęs jie turėtų nenuskriausti. Iškarto aišku, kad labiausiai turiu bijoti to tatuiruoto tamsaus vyro, nes jis ne tik labai žiaurus ir neprognozuojamas, bet ir, spėju, čia viskam vadovauja. Tik koks Tomo vaidmuo? Kodėl jis ryžosi grobti žmogų?

Niekaip nesisekant aniems dviem užkurti krosnį, man šovė į galvą mintis.

- Man reikia į tualetą.- pasakau jiems anglų kalba, tikėdamiesi, kad jie ja kalba ar bent jau supras mane.

Jie atsisuka ir pažvelgia į mane.

- Man reikia į tualetą.- dar kartą pakartoju.

- Negalima, toks įsakymas.- taria jaunesnis gorila.

- Bet man reikia. – nepasiduoda.

- Toks viršininko įsakymas.

- Man tikrai labai reikia. – pradedu verkšlenti pati nustebdama savo aktoriniais sugebėjimais.

Jie susižvalgo tarpusavyje ir persimeta keliais žodžiais.

- Eime. – taria vyresnysis gorila.- bet būsi su manimi.

Negerai, kad jis mane lydi. Jį bus žymiai sunkiau apgauti. Labiau norėjau, kad mane lydėtų tas kitas. Bet nenoriu ginčytis ir sukelti nereikalingų įtarimų.

Šiaip ne taip atsikeliu nuo suolo ir prieinu prie jo. Vyresnysis sargas atveria duris ir man jas palaiko.

- Būsim čia. – griežtai taria jis išvesdamas mane į kiemą.

- Ne. Aš negaliu taip.

- Niekur toliau neisim.

Apsidairau ir pamiškėje pamatau medinį lauko tualetą. Jis suklypęs ir man baisu pagalvoti kas jo viduje, bet svarbiausia, kad jis prie pat miško ribos.

- Ten tualetas,- parodau jam pirštu.- aš greitai.

Susiruošiu eiti, bet jis sulaiko mane.

- Eisi kartu su manimi. – neatlyžta jis.

- Bet...- bandau dar ginčytis.

- Arba einu kartu, arba teks daryti čia.

- Gerai, lydėk jei nori,- burbliu ir nužingsniuoju link tualeto.

Atidarius duris, maloniai nustembu, kad nepasitinka baisus dvokas, kuris itin dažnas lauko tualetuose. Gorila atsistoja už durų. Negerai. Kas toliau?

- Ar gali kažkiek atsitraukti, prašau...

Jis sunkiai atsidusta ir paeina porą žingsnių. Bet nepakankamai toli, kad galėčiau pabėgti. Ką dabar daryti? Galvok, Melita, galvok... Bet netikėtai įsikiša pats likimas. Išgirstu garsius keiksmus. Pažvelgusi pro lentų plyšį duryse pamatau, kaip iš namelio pradeda veržtis dūmai. Matyt anas užkūrė pagaliau krosnį, bet neatkišo kamino... Mano sargas šūktelėji jam ir paeina dar kelis žingsnius nuo durų. Jaunesnis nieko neatsako, todėl vyresnysis dar kartą šūkteli ir dar toliau atsitraukia nuo tualeto durų. Jis susikaupęs žiūri į virstančius iš namelio dūmus, todėl aš pasinaudoju galimybe. Nusiaunu aukštakulnius (nes basai žymiai lengviau bėgti nei su itin aukštais kulnais), tyliai pradarau duris ir be garso įsmunku į lauką. Ir tą pačią akimirką pasileidžiu bėgti į mišką kuo toliau nuo savo pagrobėjų.



...man nebaisu...Όπου ζουν οι ιστορίες. Ανακάλυψε τώρα