...man nebaisu...

Prologas 3

Mane pažadina įkyriai skambantis telefonas. Galvą taip plešia, kad bet koks garsas sukelia migreną. Pramerkiu akis ir bandau suvokti kur esu. Taip, esu Londone. Pasitrinu akis. Telefonas vėl pradeda skambėti. Sugraibau jį ant naktinio staliuko. Skambina Aleksės mama. Sudejuoju, nes tikrai nenoriu su niekuo kalbėti iš tos šeimos. Ta moteris laiko mane tobulu dukters jaunikiu, tad turbūt taip lengvai manęs nepaleis. Įdomu, ką jiems primelavo Aleksė? Nes ji visada dedasi prie jų šventa avele, nors jos išvaizda pasako viską.

Telefonas vis nesiliauja skambėjęs. Nukreipiu skambutį į balso paštą ir nueinu į dušą. Kaip gera nusiplauti viso to purvino sekso tvaiką.

Išėjęs iš dušo matau, kad balso pašte palikta žinutė. Smalsu, ko norėjo Aleksės mama, todėl suspaudau mygtukus ir atsisėdęs ant lovos krašto nusiteikiu išklausti žinutės.

- Mielasis...- išgirstu kukčiojantį Aleksės mamos balsą ir mane persmelkia bloga nuojauta.- Mes ligoninėje. Aleksandrai blogai, ji bandė nusižudyti. Persipjovė venas... Prašau, atvažiuok čionai, jai tavęs reikia... Maldauju...

Nenorėjau, kad kas nors atsitiktų Aleksandrai, vis dėl to mylėjau ją, gal ir dabar dar tebemyliu. Kodėl ji taip kvailai pasielgė? Juk ji laukiasi. Kodėl nesusimąsto, kad yra atsakinga ne tik už save, bet ir už vaiką?

Apsirengiu ir pasiėmęs piniginę, telefoną ir automobilio raktus, išeinu į svetainę. Ant sofos išsipliekęs miega Rikis. Aplink mėtosi buteliai ir kitos šiukšlės.

- Riki, - papurtau jį už peties.- išeinu. Paskambinti tvarkytojams, kad sutvarkytų šį šiukšlyną.

- Brolau...- sudejuoja jis.- Kur tu iš pat ryto? Dieve, kaip plyšta galva...- jis atsisėda ir delnais suima galvą.

- Turiu važiuoti. Aleksė žudėsi, ji ligoninėj.

- Turbūt juokauji?- pašoka jis ir sugriebia mane už peties.- Juk sakei, kad viskas su ja baigta. Tai tik dar vienas jos būdas pririšti tave prie savęs. Ji manipuliuoja tavo gerumu.

- Žinau, bet nenoriu jaustis kaltas nei dėl jos, nei dėl jos vaiko, kuris, beje, gali būti ir mano, gyvybių.

- Nesileisk vėl įtraukiamas atgal, gerai? Tu vertas geresnės.

Linkteliu ir patapšnoju jam per petį. Jis geras draugas ir linki man gero.

Į ligoninę labai neskubu, noriu pakeliui susidėlioti savo mintis. Galiausiai atvažiavęs randu tai, ko ir tikėjausi: perdėtai besijaudinančius Aleksės tėvus ir ją, besiviliančią, kad viską pamiršiu. Ji puola verkti ir atsiprašinėti, maldauja neatšaukti vestuvių. Bet aš lyg stebiu viską iš šalies. Prieš einant į jos palatą, pasiklausinėjau gydytojų. Ji tik nežymiai įsibrėžė riešą ir viskas tiesiog yra persūdoma. Ji per didelė savanaudė, kad pakeltų prieš save ranką. Galiausiai, pamačiusi, kad manęs nepalauš, pradeda man grasinti. Grasina pasidaryti abortą, jeigu jos nevesiu. Iš dalies ji teisi, jeigu tas vaikas mano, būsiu atsakingas už jo mirtį.

Palieku ją ligoninėj turėdamas dar labiau ką apmąstyti.

Po poros valandų grįžtu pas ją. Su pasiūlymu. Vesiu ją su sąlyga: bus vedybinė sutartis. Kai gims vaikas, mes išsiskirsime. Jeigu po DNR testo jis bus pripažintas kaip mano, suteiksiu jam savo pavardę ir pasiimsiu jį sau. O jai suteiksiu išlaikymą iki gyvenimo galo arba kol susiras kitą, kas ją išlaikytų. O jeigu tas vaikas ne mano, ji liks be nieko. Ir su vaiku ant rankų.

Ji priešinasi tam, rėkia, verkia, bet aš nenusileidžiu. Matau, kaip ji dar labiau abejoja, kad aš vaiko tėvas, bet galiausiai supratusi, kad nenusileisiu, griebiasi šiaudo ir sutinka su mano sąlygomis.

Kitą dieną parsivežu ją į savo butą. Ji čia gyvens iki vestuvių, po to kelsimės į Milaną. Ji įsitaiso mano miegamajame ir dedasi serganti, nors žinau, kad tai dar vienas jos vaidinimas. Pats lieku miegoti svetainėje ant sofos. Niekada nemiegu su moterimi, net jei ji ir mano būsima žmona. Taip buvo visada, visada ir liks.