Liberty

2.31

-Niall.-verkiau.-Niall , mažuti.Atsimerk.-krutinau jį iš visų jėgų , tačiau jis nereagavo.Greitai pakėliau galvą į žmones , kurie kaip statulos stovėjo ir nieko nedarė.Kas per giminė čia.-Kvieskit greitąją , ko stovit!-sušukau.

Viena moteriškė greitai paskambino telefonu iškviesdama tai ko prašiau kol aš tuo tarpu bandžiau prikelti Niall darydama dirbtinį kvėpavimą.

-Niall.-sudėjus rankas ant jo krutinės nei per silpnai nei per stipriai spustelėdavau ją.-Niall , pabusk.-dariau tai dar kartą ir dar kartą , tačiau nieko.-Niall , jeigu tu nepabusi , aš prisiekiu...

Nutęsiau nebaigdama ir prisimindama kitą būdą.Greitai užkimšau jo nosį ir suliečiau mūsų lūpas įpūsdama jam oro į plaučius.Staiga pajutau kaip Niall atstumia mane gyliai įkvėpdamas oro , o aš iš to palengvėjimo užlenkiu galvą.Mano skruostais riedėjo ašaros.Nežinau ar tai laimės ar ne , bet aš tiesiog nežinojau ką būčiau dariusi be jo.

-Niall...-tyliai ištariau žiūrėdama į jį su šypsena kol jis tuo tarpu tiesiog žvelgė į mane gyliai kvėpuodamas.

***

Gydytojai apžiūrėjus Niall jis grįžo pas mane.Visi esantys čia žmonės buvo sukrėsti , o mano tėvas su praskelta galvą išvežtas į ligoninę.Šiuo metu man visiškai neberūpėjo jis.Aš nekenčiau jo.Ir manau nekęsiu visą likusį gyvenimą.

-Ką sakė gydytoja?-paklausiau Niall.

-Viskas gerai.Galiu važiuot namo.-jis šyptelėjo.

-Gerai.-be jokių emocijų atsakiau.Dabar taip pykau ant jo , kad jis nesigynė , todėl tiesiog apsisukus nuėjau iki mašinos.

Niall ją atrakinus aš įsėdau į ją pasiimdama saldainių maišelį , kurį buvau įsidėjus kelionės pradžioje.

-Kas yra?-Niall vos įlipęs į mašiną paklausė manęs.Akivaizdu jis suprato , kad aš pykstu.

-Kodėl nesipriešinai?-nežiūrėdama į jį rimtu balso tonu paklausiau.

-Nežinau.-jis tik tiek atsakė ir tuomet užvedęs variklį išsuko iš kiemo.

Nežinau ką visi čia likusieji žmonės galvoja , bet man ir neberūpi.Daugiau gyvenime su šitos pusės giminėmis nebesusitiksiu.Visi jie nenormalūs.Mano tėtis smaugė mano vyrą , o jie net sutrukdyt negalėjo!

-Sakai nežinai?-pasiutau prisimindama , kad pykau ant Niall.-Tau visiškai nesvarbu kas būtų nutikę jei tu būtum miręs?Tau nesvarbu , kad paliktum mane su mūsų vaiku visiškai vieną?-rėkdama pradėjau verkti.Negaliu patikėti , kad jam visiškai nerūpi.

Niall nieko man neatsakė.Jis nežinojo ką pasakyti , todėl tiesiog tylėjo nesigindamas.

-Atsakyk man!-surėkiau pagaliau pažvelgdama į jį.

-Klausyk , aš nežinau!-jis ir pradėjo rėkti tik kad ne piktai kaip aš.-Aš pagalvojau , kad tai būtų pats geriausias kerštas jam jei jis mane nužudytu...-ant galo sakinio jis pritilo suprasdamas , kad dar labiau prisidirbo.

-Tai tu pasirinkai kerštą vietoj mūsų.-nusivalydama ašaras bandžiau pasakyti tai ramiai.-Žinai galėjai tiesiog pasakyti.Mes būtume išėję ir netrukdytumėm tavo planui.-atsilupau saldainį ir įsidėjau jį į burną.Man buvo taip skaudu , kad jis šitaip pasirinko , todėl bandžiau raminti save maistu.

-Tu žinai , kad aš myliu jus ir tikrai nenoriu , kad jūs išeitumėte.-jis atsakė man žiūrėdamas į kelią.Nuo pat įlipimo į mašiną jis dar nepažiūrėjo man į akis.

-Bet tavo veiksmai rodo ką kitą.-paprieštaravau.

-Emily.-jis atsiduso.-Visą savo gyvenimą užsiiminėjau nelegaliais dalykais , tarp jų ir keršto planais.Visai neseniai atsiradai tu ir mano gyvenimas apsivertė.Normalu , kad aš suklydau.Aš vis dar neišmokau kaip elgtis šeimoje ir kaip reikia teisingai mylėti neskaudinant.

Nusibraukiau ašarą.Galbūt aš tikrai persistengiau?Taprasme aš taip pykstu ant jo už tai , kad jis vos nemirė ir iš to padariau tik nereikalingą ginčą.Normali mergina dabar džiūgautų iš laimės , kad jos mylimasis gyvas , o ką aš?Vietoj to tiesiog nepagrįstai pykstu ant jo.Gerai.Susimoviau šį kartą aš.

-Atsiprašau.-nuleidus galvą pasakiau.

Pajaučiau kaip Niall nusišypsojo ir jo ranka atsirado ant mano kelio.Šyptelėjau ir aš įsikišdama vieną saldainį į burną.Myliu jį.Begalo.