Liberty

1.46

***Niall***

Nurijau gerklėje susidariusį gumulą ir kelis kartus sumirksėjau.Buvau visiškai pasimetęs ir nežinojau ką jai atsakyti.

Emily žvelgė į mane pilnomis pykčio akimis ir greitai kvėpavo dėl ką tik garsiai ir greitai išrėktų žodžių.Pirmą kartą matau ją pykstant ir pripažinsiu , kad tai ją daro seksualesne , bet dabar ne metas apie tai galvoti.

-Nepaleisiu.-griežtai atsakiau sulaukdamas vėl silpnų merginos trankymų man į krutinę ir prašymų paleisti.-Gerai , aš psichopatas ir gerai , aš esu durnas , bet tavęs nepaleisiu.Tik ne dabar.

-Paleisk.Mane.-ji trankė rankomis man į krutinę grieždama dantimis.-Kam.Aš.Tau.Rei-ka-lin-ga?-ji pakėlė piktas savo akis į mane.

-Tavo pasiūlymas dar galioja?-prisiminęs Emily tą naktį kompanijoje nenoriai paklausiau.

-Koks?-ji susiraukė nesuprasdama apie ką aš.

-Valdyti pyktį.-pavarčiau akis.Iš tiesų man jis labai nepatiko ir aš nesiruošiau to daryti , bet tai buvo vienintelis dalykas priverčiantis ją pagalvoti apie pasilikimą.

-Ne.-ji garsiai ir trumpai pasakė ir aš pagaliau paleidau ją.Vistiek ji nuo čia be mašinos negrįš.

-Oh gaila...-apmestinai numykiau.-Tai eik tuomet.Durys ten.-parodžiau ranka į duris ir ji nustebus pažvelgė į mane.Taip , ji nesitikėjo , kad aš pasiduosiu.

-Ir gerai.-ji piktai pasakė ir apsisukus nukulniavo iki durų.-Tikiuosi daugiau nesusimatysim , Niall.-prieš uždarydama duris pasakė ir vos namuose įsivyravus tylai aš garsiai nusikeikiau.

Kas man daros?Kodėl aš apsistojau ties ja?Ankščiau pasidulkinimui visą laiką rinkdavausi tik naujas ir patyrusias , bet dabar aš nenoriu nieko kito kaip Emily.Atrodo lyg pasaulyje liko tik ji ir daugiau niekas kitas.Tas jos užsispyrimas ir man prieštaravimas mane taip traukia , bet tuo pačiu ir verčia jos nekęsti.Mane erzina tas jos jautrumas , bet stebina jos tylėjimas.Ji daug matė kompanijoje ko jai nereikėjo matyti , ji kentė kai mušiau ją ir galiausiai aš gi atėmiau jos nekaltybę.Per prievarta!Ji laisvai grįžusi namo galėjo pasinaudoti mamos patarimu ir nueiti į policiją.Emily galėjo papasakoti ne tik , kad ją pagrobiau , bet ir , kad išprievartavau ir sumušiau.Dieve kiek ji gali pasakyti dėl ko aš niekada nebeišeičiau iš kalėjimo!Bet vietoj to , ji net pabėgus su manimi toliau bendrauja ir dar pasakė , kad negalėtų manęs įskųsti policijai.Ji žino , kad aš bet kada su savo nuotaikų kaitomis galiu padaryti jai bet ką , bet ji nesipriešino ir išvažiavo čia kartu su manimi.Aš nebesuprantu.Arba jai kažkas negerai , arba man.

***Emily***

Ėjau keliu nežinau kur , bet ėjau.Tikrai nesiruošiau grįžti ten , kad ir man tektų eiti visą dieną iki namų.Jeigu sugebėjau pabėgti iš Wexford'o ir grįžti į Mullingar'ą tai čia vieni juokai.Kiek žinau čia nėra labai toli nuo namų.

Buvo jau gana vėlu , kadangi po truputį pradėjo temti , bet aš net ne galvojau pasiduoti ir tiesiog ėjau.Aš ėjau jau turbūt pusvalandį ir visą tą laiką galvojau apie Niall.Mane labai neramino tai ką aš jaučiu jam ir kaip aš jaučiuosi prie jo.Kai jis mane apkabina , kai pabučiuoja aš jaučiuosi tokia laiminga.Lyg kažkas būtų dovanojęs man visą pasaulį ir prižadėjęs , kad jis bus amžinai mano ir daugiau niekieno.Bet kai jis būna piktas ir suirzęs , rėkia ant manęs ar netgi trenkia , muša aš spjaunu į visą tai ir vienintelis dalykas kurį noriu padaryti tai tik išeiti ir niekada daugiau jo nesutikti.Taip , aš dabar jaučiausi panašiai kaip antrame variante , bet buvo dar kai kas.Aš pykstu ant jo , aš nekenčiu jo ir noriu jam trenkti ar gerai jį aprėkti , bet...aš tai pat noriu pabučiuoti jį ir pasakyti , kad jis nėra toks blogas kokį jį mato visi kiti ir , kad aš būsiu su juo visuomet kai jam to reikės , nesvarbu kiek jis visko man yra padaręs.

Tu išprotėjai , Emily.Įsimylėjai savo pagrobėją kuris tave sumušė ir dar išprievartavo.

Susigūžiau iš šalčio kadangi buvau vien tik su savo megztiniu ir paprastom , nestorom timpom ir apsikabinau save taip , kad nebūtų labai šaltą.Aš žinau , kad man su tokiu savo ėjimu teks eiti ilgai , bet kito pasirinkimo neturiu.

Beeidama dar kelias minutes žvelgdama į žemę pastebėjau savo šešėlį krentanti ant asfalto dėl šviesų artėjančių man iš galo.Tai buvo pati pirma mašina kuri važiavo pro mane per šį laiką kol ėjau.Mašinai atsiradus jau priekyje manęs ji staiga sustojo ir iš jos išlipo man žinomas blondinas.Jis ėjo į mane laikydamas rankoje mano striukę ir keistai ramiu veidu.Nežinau kas man atsitiko , bet puoliau jam į glėbį ir paslėpiau savo veidą jo krutinėje.Sudrebėjau dėl šalčio , bet staiga Niall uždėjo mano striukę man ant pečių ir apsikabino mane kažkiek šildydamas mano kūną.

-Atsiprašau.-Niall sušnibždėjo man į plaukus taip priversdamas mane pakelti galvą į jį.

-Ką?-sutrikau.Kiek atsimenu Niall Horan neatsiprašinėja.

-Neversk manęs kartoti to dar kartą , ir taip kiek kovojau su savimi , kad tai pasakyčiau.-jis susiraukė ir bandė pasakyti tai negriežtai , bet gavosi kaip visada.

-Galvojau , kad jau viskas.Maniau , kad daugiau tavęs nebepamatysiu ir taip viskas baigsis.-atsidusau žiūrėdama į jį.

-Tu pati manęs prašei , kad baigtumėm viską.-jis ramiai atsakė.

-Aš buvau pikta , nenorėjau to pasakyti.-nuleidau akis.

-Važiuojam , pakalbėsim namuose.-jis pakėlė mano smakrą taip sugrąžindamas mano žvilgsnį į jį ir pusę lūpų šyptelėjo man.

Namuose?Ką toks išsireiškimas turėtų reikšti?