Niekada nežinai kas gali nutikti...Gal vieną akimirką tavo automobilį sumėtys ir tu trenksiesi į stulpą?O gal staiga tau sustos širdis dėl nežinomos priežasties?Arba iš kažkur atsiradęs vaikinas ko tau užčiaups burną ir nusitemps kartu su savimi.
Em...
-Aš išeinu.-ji ramiai pasakė ir apsisukus nukulniavo link durų.
Susivokęs ką ji ką tik pasakė greitai užbėgau prieš ją jai nespėjant pilnai prieiti lauko durų.Nuo staigumo ji šiek tiek išsigando , tačiau greitai atsikvėpus susiraukė.
-Pasitrauk.-paliepė , tačiau aš kaip siena stovėjau nugara į duris.Aš neleisiu jai išeiti.Tik ne dabar kai supratau kiek daug ji man rūpi.
-Tu niekur neisi.-sukandęs dantis pasakiau ir net nepajutau kaip sugniaužiau kumščius.
-Po velnių , Niall!-ji staiga suriko.-Nustok man vieną dieną aiškinti!Tiesiog nustok!
-Pasakiau neisi ir taškas.-ignoravau jos žodžius ir dar pikčiau išreiškiau savo mintis.
Emily žengė žingsnį į priekį ir į šoną norėdama praeiti , tačiau aš neleidau jai atkartodama jos judesius.
-Niall.-ji suurzgė.-Nepradėk to paties žaidimo.
-Pasakiau tu manęs nepaliksi.-pakartojau savo prieš tai pasakytas mintis , tik pakeisdamas kelis žodžius.
Emily perbraukė ranka per veidą ir pakėlus akis liūdnai atsiduso.
-Aš nebegaliu daugiau , Niall.Nebegaliu būti su tavimi.-ji sušnabždėjo ir mano kūną persmelkė nemalonus jausmas priversdamas mane atleisti kumščius ir pasikeisti mano nuotaikai.
-K-ką?Ko-kodėl?-buvau toks sutrikdytas , kad net liežuvis pynėsi priversdamas mane mikčioti.
-Aš bijau tavęs , Niall.Kiekvieną kartą kai pakeli balsą aš suknistai tavęs bijau.-ji suverkšleno.-Aš bijau , kad ir vėl mane primuši.
Vos išgirdęs jos ištartus žodžius man užgniaužė kvapą.Mano kūnas sustingo ir atrodo viskas aplink mane sustojo.Viskas ką mačiau ir girdėjau buvo tik Emily graudus verksmas , kuris žudė mane iš vidaus.Jaučiausi ypač klaikiai kas buvo man naują , todėl greitai papurčiau galvą norėdamas atsikratyti šio jausmo.
-Emily , aš-
-Ne , Niall.-ji staiga pertraukė mane.-Tiesiog leisk man išeiti.Prašau.
Visas sutrikęs ir pasimetęs tiesiog žiūrėjau į ją kol ji laukė kol aš pasitrauksiu.Dar niekada gyvenime taip nesijaučiau kaip dabar ir tai tik dar viską labiau pablogino.Nežinojau ką daryti.
-Emily...Ne...-pasakiau kai ji žengė žingsnį link manęs norėdama išeiti , kadangi matė jog nesitrauksiu.
-Nori to ar ne aš vistiek išeisiu.-ji pasakė nežiūrėdama man į akis ir rankomis bandydama atplėšti mane nuo durų.
Ištiesiau rankas į šonus dar labiau prisispausdamas prie išėjimo ir maldaujamu žvilgsniu pažvelgiau į jos veidą.
-Tu negali manęs čia laikyti per prievartą.-ji atsiduso pagaliau pakeldama akis į mane.Jos akys buvo raudonos dėl verkimo prieš tai ir apskritai...Mačiau kokia ji pavargus buvo po šiandienos.
-Aš atsiprašau , Emily.Aš tikrai atsiprašau.Tai nebepasikartos.Prižadu.-bandžiau ją atkalbinėti nuo išėjimo , tačiau ji laikėsi taip tvirtai , kad tai mane net pradėjo žavėti.
-Tu žinai kiek kartu aš tai jau girdėjau?-ji pasiuto.-Man visiškai užtenka tu tavo atsiprašymų!Aš nenoriu daugiau mėlynių ant savo kūno ir pa-
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Suėmiau rankomis jos veidą ir prisitraukiau bučiniui taip ją nutildydamas.Mane skaudino jos žodžiai ir nerviškai veikė tas pastovus kalbėjimas , tačiau bučinys ją tikrai nuramino , nes jos kūnas atsipalaidavo ir sukrito mano glėbyje.
Vos pritrūkus oro atsitraukiau nuo jos palikdamas ją užsimerkusia ir šiek tiek pražiota burna.Nusišypsojau dėl to , kadangi tai tik parodė kokį efektą jai turiu ir Emily pajautus mano šypsena užvertė galvą.
-Nekenčiu tavęs.-tyliai sumurmėjo , o tada atlenkus galvą atsimerkė.-Nekenčiu.-ir staiga užšoko ant liemens vėl įsisiurbdama į lūpas.
Šiek tiek susvyravau dėl netikėtumo , bet atsakiau į jos bučinį nusišypsodamas per jį.Uždėjau rankas ant Emily užpakalio taip padėdamas jai laikytis ant mano liemens ir šiek tiek paėjęs į dešinę pasodinau ją ant lygaus paviršiaus.Įsitaisiau jai tarp kojų pagilindamas bučinį.
-Noriu valgyt.-ji staiga atsitraukė nekaltai nusišypsodama.Žiūrėjau į ją kelias sekundes po truputį leisdamas mano šypsenai kilti ir galiausiai jai visiškai pakilus linksmai atsidusau.
-Tai...tarp mūsų viskas gerai?-šiek tiek suabejodamas paklausiau.Meldžiausi , kad vėl nepradėtume pyktis , bet man būtinai reikėjo šito paklausti.
-Oj nežinau , nežinau....-ji patabalavo kojomis ir ranka perbraukė man per marškinių sagas.-Jūs buvote labai , labaaaai blogas berniukas.
-Emily?-nusijuokiau iš jos vaidybos.Mane stebino tai kaip greitai pasikeitė jos nuotaika , tačiau mėgavausi tuo.Tai atrodė karštai iš tiesų.
-Manau reikia nubausti šitą blogą berniuką.-ji pradėjo lėtai segti mano marškinių sagas.-O jūs ką manote apie tai , pone Horan?
-Manau , kad tai puiki mintis.-pasilenkęs sušnabždėjau Emily į ausį ir prieš atsilenkiant krimstelėjau jos.Emily sukikeno ir staiga nušoko nuo stalo ant kurio sėdėjo taip pastumdama mane.
-Gerai , bet aš rimtai noriu valgyt.-ji atsisuko nusišypsodama man.-Palikim bausmę rytojaus rytui.-mirktelėjo ir pakraipius užpakaliuką nuėjo tiesiai į virtuvę.
Nusijuokiau iš jos ir su šypsena pasekiau ją į virtuvę.
***
-Niall.-pajutau švelnų krutinimą ir Emily šnabždesį.Pramerkiau vieną akį pažiūrėdamas į ją.Ji gulėjo visai šalia manęs žiūrėdama tiesiai į mane.
-Kas atsitiko?-dusliai paklausau parodydamas , kad atsikėliau.
Emily greitai prisislinko prie manęs prieš tai pažiūrėdama į kažką už savęs.Pažvelgiau į tamsą ir tada klausiamai į Emily.
-Kažkas yra apačioje.Girdėjau tai.-ji tyliai pasakė ir aš greitai pakėliau galvą.
-Kaip suprast?-šiek tiek išsigandęs paklausiau.
-Aš girdėjau žingsnius.Kažkas tikrai yra namuose be mūsų.-vos jai pasakius šiuos žodžius greitai pašokau iš lovos.Apsimoviau kelnes ir palindęs po lovą išsitraukiau ginklą.
-Lik čia.Einu pažiūrėsiu.-pasakiau ir Emily užsidegus stalinę lempą linktelėjo.Lėtai priėjau prie durų tyliai jas atidarydamas.
Prieš išeidamas iš kambario žvilgtelėjau į Emily , kuri apsiklojus kaldra sėdėjo lovoje ir baimingai žiūrėjo į mane.Nenorėjau palikti jos vienos , bet tai pat ir nenorėjau jos vestis apačion kai ten tikrai kažkas gali būti.
Išėjęs iš kambario apsižvalgiau aplinkui ir ačiū Dievui čia buvo priebanda , todėl viskas kuo puikiausiai matėsi.Perėjęs per visus antro aukšto kambarius įsitikinau , kad švaru ir tuomet pradėjau tyliai lipti laiptais prieš save laikydamas ginklą.Išgirdęs kažkokį krebždesį sustojau labiau į jį įsiklausęs ir dabar jau buvau šimtu procentų įsitikinęs , kad namuose tikrai kažkas yra.
Nulipęs laiptais apsisukau kelis kartus įsitikindamas , kad už manęs to žmogaus nėra ir tuomet patraukiau į svetainę.Apžiūrinėdamas ją staiga išgirdau klyksmą ir pirma mano mintis buvo Emily.
Išbėgęs iš svetainės greitai užbėgau laiptais į viršų ir kaip mat nuskuodžiau į miegamąjį , kuriame turėjo būti Emily.Tačiau atsiradęs kambaryje viskas ką radau tai tik sujauktą lovą , sudužusią stalinę lempą ir...pradarą langą.
