Užstrigusi

♣ 41 ♣ Veronika

<♤♤♤>
- Jis mane atpažino, tikrai atpažino... Kodėl nieko nesakė?... Gal jis ant manęs pyksta? Gal...- verkiau atsisėdusi ant lovos viežbučio kambaryje.
Išėjau iš renginio vos tik jam išvažiavus. Iki viežbučio ėjau pėstute ir po daugiau nei pusvalandžio buvau netoli viežbučio, tuomet nuėjau į parką, kuris buvo netoliese ir ten
pasedėjau. O dabar jau esu kambaryje, nusipraususi ir persirengusi mėlynais džinsais ir balta maikute be piešinėliu. Tačiau nei tada kai buvau laukia, nei dabar man nėra geriau. Jaučiuosi lygiai taip pat prastai. Juk dabar esu visiškai viena ir jei Adamas manęs nepripažins ir liksiu viena.
Iš lagamino išsiėmiau mamos rašytą laišką ir pradėjau dar
kartą skaityti pasibrauktas eilutes:

...O tavo tėvas nėra Kevinas Davis, nors visą laiką jis laikė tave sava,
kaip įmanydama stangiausi tavęs prie jo neprileisti, dėl to skirdavau
tau mažiau dėmesio, kad jis negalvotų jokių blogų dalykų, kad tau nieko nepadarytų. Tavo tikro tėvo vardas yra Adam Fiori. Jei neklystu, tai tu esi vienturtė jo dukra. Tačiau kas jam nutiko nežinau. Kevinas man neleido išsiaiškinti kur jis ar ką veikė.
Nežinau nieko apie jį po to, kai išvykau...

...Jei klaustum manęs, kodėl pabėgau, kodėl susilaukiau dukters nuo
Adamo, tai atsakymas labai paprastas. Norėjau vaiko, tačiau
nenorėjau, kad jis būtų nuo Kevino Davis. Kodėl? Todėl, kad
Kevinas yra žiaurus žmogus...

...Gyvenimas yra nuostabus, tačiau aš tai pajutau per vėlai. Jei būčiau tada likusi Prancūzijoje, sutikusi tekėti už tavo tėvo, galbūt dabar sedėčiau su juo terasoje apsikabinusi jį ir žiūrėtume į vandenyną. Tačiau aš pasirinkau klaidingai ir dabar tai puikiai
suprantu...

...Jie viskas būtų buve kitaip, gal būčiau buvusi mylinti, labai mylinti motina. Tačiau laiko neatsuksiu. Padarytų klaidų nebeištaisysiu, o ir ne dėl visų gailiuosi...

...Po viso to ką tau papasakojau... Veronika, aš neprašau tavo atleidimo. Aš jo nenusipelniau, tačiau viliuosi, kad kadanors suprasi kodėl priėmiau vienus ar kitus sprendimus...

- Aš tikrai tavęs nesuprantu... Mama tikrai nesuprantu... Juk galėjo būti kitaip...- verkiau aš.

...Kaip jau ir sakiau, tu esi ypatinga dukra, tačiau aš niekada nebuvau ypatinga motina...

...Su didelia meile ir skausmu širdyje, atsisveikinu su tavimi. Su savo
brangiausiu turtu. Tu – man esi viskas. Labai tave myliu...

...P.S. tikiuosi, kad susirasi savo tėvą. Jei jį pamatysi pasakyk, kad man labai gaila, aš labai gailiuosi...

- Mama aš jį sutikau... Sutikau tavo gyvenimo meilę... Sutikau savo tėvą...- Priglaudžiau laišką prie krutinės.

Praėjo dvi dienos. Ruošiausi išvykti. Dėjausi visus savo daiktus į lagaminą ir žinojau... žinojau, kad prieš išvykdama į nežinią nuvažiuosiu pas tėvą. Nuvyksiu į Carbonne, ten gyvena mano tėtis, nuvažiavusi viską papasakosiu. Pasakysi kodėl ir už ką
mano mama jį paliko. Gal išklausys...
Mano mintis pertraukė durų skambutis ir atidariusi jas pamačiau
Adamą Fiori.
- Adamai Fiori.- nustebusi pasakiau aš. Nesitikėjau jo čia sutikti, nelaukiau.
- Tu... Tu negali būti mano Elenos dukra...- pasimetęs po nosimi sukuždėjo jis, bet aš viską girdėjau.
- Aš esu Elenos Rein dukra, Džiuljietos Davis anūkė.
- Džiuljietos?
- Taip. Užeisit?-paklausiau.

Vyras užėjo. Tačiau kai paklausiau ar norėtų prisėsti arba ko nors išgerti jis atsisakė. Atidarė balkono langą ir išėjo į jį. Balkone stovėjo du pinti krėslai ir mes į juos atsisėdome.
- Džiuljieta Davis... Ką apie ją žinai?

Adamas norėjo įsitikinti, kad kalbame apie tą pačią Džiuljietą.

Aš atsistojau ir nuėjusi į kambarį pasiėmiau ant staliuko gulėjusį
mamos laišką ir žiedą, kurį ji visada nešiojo. Žiedas buvo senas ir ji sakydavo, kad tai jos motinos žiedas, bet šią akimirką aš pagalvojau, kad tas žiedas galėjo būti Adamo mamos.
Padaviau laišką vyrui ir leidau jam jį perskaitytį, perskaitęs jis pažiūrėjo į mane ir aš mačiau jo akyse ašaras, tada atidengiau savo delną, kuriame visą tą laiką kol jis skaitė laišką gniaužiau žiedą.
Adamas jį paimė ir apžiūrėjo tada savo delnu perbraukė per mano skruosta. Man nuriedėjo ašaros.
- Vos tik tave pamatęs supratau, kad tu man kažką primeni... tu tokia panaši į savo mamą.- pasakė jis ir apkabino mane.
Stipriai suspaudžiau vyrą. Nenorėjau, kad jis pabėgtų. O jei ir bėgtų jau niekada nebepabėgtų. Jis mano. Mano tėtis, mano pasaulis.
- Tėti...- tyliai ištariau aš.
Adamas nusišypsojau, jaučiau tai ir dar stipriau mane suspaudė. Jis irgi nenorėjo manęs paleisti, nenorėjo dar kartą mane prarasti.
- Dukra...- sukuždėjo jis.- Mano mažute...
Nežinau kiek laiko, bet sedėjome apsikabinę ilgai. Tėtis pasakojo
įvairias istorijas. Abu juokėmės ir netgi verkėme. Pasakojo kaip gyvena, kur gyvena. Ką veikė su mama, kaip su ja susipažino. Kada įsimylėjo... Pasakojo apie mano močiutę Džiuljietą.
- Šitas žiedas, kieno jis?- paklausiau aš.
- Tau mama nepasakojo?- pasakė jis ir aš patvirtindama papurčiau galvą.- Jis mano mamos. Tavo močiutės.
- O ji?
- Ji jau mirė. Prieš ketverius metus.
- Užjaučiu.- pasakiau.- Mamai padovanojai žiedą piršdamasis?
- Taip.- nusišypsojęs pasakė vyras.- Kai Džiuljieta su savo dukra atvyko į mūsų rančą man buvo dvidešimt. Tavo mamai buvo penkiolika. Kartu su Elena vaikščiodavome po rančą, vynuogyną. Paskui aš ją įsimylėjau, bet bijojau prisipažinti, tačiau kai jai sukako dvidešimt aš pasipiršau. Tada mirė Džiuljieta ir ji išvyko. Su manimi net neatsisveikino, bet aš tai pateisinau tuo, kad ji gedėjo.
- Tačiau mama grįžo.
- Taip, ji grįžo. Buvo lygiai tokia pat graži ir neprilygstama. Sutiko už manęs tekėti, mes susituokėme.
- Kiek laiko gyvenote santuokoje?
- Metus. Tai buvo nuostabūs metai. Tačiau viedą dieną grįžęs iš vynuogyno jos neradau, daigtų irgi nebuvo.
- Visą laiką galvojai, kad mama tave metė ir pabėgo.
- Taip.- prisipažino vyras.
- Bet vistiek nevedei. Nesusilaukiai vaikų. Kodėl?
- Juk negaliu būti su kitu žmoumi, kai mano širdis priklauso kitai, moterei, kurią visą gyvenimą mylėjau.
- Tikra meilė.- susižavėjusi pasakiau.
- Tikrų tikriausia.

- Kas dabar bus?- paklausiau, kai suvalgėme savo užsisakytus pietus, kuriuos atnešė į mano kambarį.
- Važiuosim namo.
- Kartu?
- Žinoma, kad kartu.- nusišypsojęs pasakė vyras.
- O kas tada?
- Tada pakeisime tau pavardę į Fiori, na nebent tu nenori. Aš nieko prieš jei norėsi pasilikti Rein pavardę.
- Aš norėčiau tavo pavardės, bet nenori atsižadėti ir Rein.
- Kaip tai?
- Aš būsiu Veronika Rein Fiori.
- O kas bus kai ištekėsi? Juk negali turėti trijų pavardžių.
- Vadinasi neimsiu būsimo vyro pavardės, o jei persigalvosiu tada būsiu Veronika Rein Fiori – kažkokia.
- Myliu tave.
- Aš labiau.
- Labiau aš.- užginčijo tėtis.