Užstrigusi

♣ 22 ♣ Veronika

<♤♤♤>
Atsikėliau vaikino glėbyje ir.
pasigailėjau. Pasigailėjau, kad su juo
permiegojau. Aš buvau tik Alekso. Net jei ant jo pykau, net jei norėjau šaukti, kad nemyliu. Aš esu jo. Buvau jo. Visada būsiu jo. Jei ne vienaip tai kitaip. Net jei jis manęs nemyli, kai jis manęs nemyli.
Aleksas manęs nemylėjo. Taip sakė vakar, esu tikra, kad jei šiandient paklausčiau to paties jis vėl išrėžtų, kad manęs nemyli.
Bet jei jis tą žodį kartotų dar daugybe kartų manęs jau nebesužeistų, nes vakar suvarė durklą man į širdį, bet net tai napadėjo, aš jį tebemyliu. Aš tebemyliu.
Atsargiai nuėmiau Edvardo ranką juo savo juosmens, tuomet išlipau iš lovos ir nuėjau į dušą. Įlipusi į dušą pasijaučiau nešvari. Pasijaučiau sutepta. Todėl pasiėmusi kempinę, ant kurios gausei užpyliau dušo želės, kuri kvepėjo mangais, tryniau visą savo kūną. Tryniau stipriai vis galvodama, kad gal tas purvas nusiplaus, gal nesijausiu taip, kaip jaučiausi dabar.
Supratusi, kad geriau nepasijusiu išlipau iš dušo ir apsirengusi juodas tampres ir sportinius marškinėlius išėjau iš vonios kambario. Edvardas vis dar miegojo, todėl tyliai pasiėmiau savo telefoną ir ausines. Tumet išėjau iš kambarios.
Išėjusi iš vežbučios susistabdžiau taksi ir įsėdusį į jį paprašiau, kad mane nuveštų į Grifito parką. Tai tas pats parkas, kuriame buvome vakar. Tačiau šiandien į observatoriją neisiu. Šiandien aš bėgiosiu, gal tai man padės, padės atsikratyti visko, kas
susikaupė.
Bėgiodama parke pamačiau daugybe vaizdų, tačiau net susižavėjimas vaizdais, tokiais kaip: Holivudo ženklas, ar ežeras, kuriuo taip buvau susižavėjusi. Man jis prieš akis iškilo tie patys žodžiai ,,Myliu tave". Šiuos žodžius man tą naktį, jachtoje sakė
Aleksas, žodžiai ištarti iš jo lūpų buvo nuoširdūs, kupini meilės, tikros meilės. O šią naktį man juos pasakė Edvardas. Jie buvo išarti kitaip, arba man jie tiesiog nebuvo tokie svarbūs, kaip Alekso.
- Klausau?- atsiliepiau į vis nenutylantį telefoną.
- Kur tu esi?!- užriko ant manęs Edvardas.
Visai buvau pamiršusi, kad jis liko vienas. Ir nors jo nemylėjau, bet žinojau, kad po tokios nakties, kokią praleidome mes, neturėjau paliki jo vieno. Be to jis skambino jau nežinia kelinta kartą, bet aš tiesiog atmečiau ragelį, nes vis dar norėjau pabūti
viena.
- Aš išėjau pabėgioti.- pasiteisinau.
- Kur tu esi?
- Grifito parke.
- Tuoj atvažiuosiu...
- Ne nereikia, aš jau išsikviečiau taksi.- greitai pasakiau aš.
Tai buvo didelis melas, nes taksi nebuvau išsikvietusi.
- Gerai. Laukiu tavęs viežbučio restorane.
- Gerai, už dvidešimties minučių būsiu viežbutyje, tuomet persirengsiu ir ateisiu į restoraną.
Grįžusi į viežbutį greitai palindau po dušu, tuomet apsirengiau
tamsiai mėlynais džinsais ir užsidėjau maikutę, kuri vos siekė bambą ir buvo labai plati. Tuomet pasiėmiau telefoną ir ausileidau į apačią. Restorane laisvai radau Edvardą, nes jame buvo visai nedaug žmonių.
- Labas.- pasisveikinau aš.
- Labas.- atsakė jis.
Stojo nejauki tyla, kurios metu Edvardo žvilgsnis buvo susmigęs į  mano akis. Taip, lyg jas tyrinėtų.
- Kodėl palikai mane vieną?- paklausė jis, bet man net nespėjus atsakyti jis tesė.- Bent įsivaizduoji kaip turėjai
jaustis?
- Atsiprašau. Nepagalvojau. Atsikėlusi labai norėjau pabėgioti. Tavęs žadinti nesiryžau, tu labai saldžiai miegojai.- paskutiniu savo sakiniu bandžiau taisyti padėtį.
- Turėjai pažadinti.
- Patikėk mano vietoje tu irgi būtum nežadinęs.
- Aš būčiau niekur neišėjęs.- pasakė jis.- Veronika aš esu čia. Šalia tavęs ir noriu, kad tu tai suprastum.
- Aš suprantu.
- Ne. Nesupranti. Aš noriu tikėti, kad mane myli, bet...
- Edvardai, aš nenorėjau... tikrai, nežinojau, kad tave taip įskaudinau palikdama vieną.
- Bet tu nesakei, kad mane myli.
- Edvardai, aš esu tavo sužadėtinė. Man nebūtina tai sakyti. Juk mes esame kartu. Ko tu dar nori?
- Aš noriu...
Suskambo mano telefonas ir pamačiusi, kad skambina
nepažystamas numeris nusprendžiau, kad turiu atsiliepti. Gal kas atsitiko įmonėje? Gal dėlto man skambina.
Atsistojau nuo stalo ir nuėjau į terasą, kurioje buvo nedaug žmonių.
- Klausau?- pakėlusi ragelį sunerimau, negi rimtai kažkas atsitiko. O gal pasidarė bloga mano mamai?
Prieš kelis metus sužinojome, kad mano mamai smegenyse rado naviką, kitaip pasakius vėžį. Jai konstatavo trečio laipsnio vėžį. Tai navikas, kuris yra piktybinis ir labai dažnai atsinaujina. Per tuos du metus mama labai gydėsi, ėjo į chemoterapijas, bet jainiekas nepadėjo. Ji pavargo ir aiškiai pasakė, kad nebenori gydytis. Nebenori gulėti lovoje ir nebenori, kad dėl jos liūdėtume. Ji mums pasakė: Gyvenimas yra gyvenimas, vieni – išeina, kiti – ateina, mes nieko nepakeisim. Ir taip, šiems žodžiams aš pritariu. Kaip benorėčiauprieštarauti, bet pritariu. Ir šiandien begiodama
supratau paprastą dalyką, noriu padaryti ją laimingą. Žinau ko ji labiausiai norėjo. Vestuvių. Ji nori pamatyti mane einančią balta vestuvių suknele.
- Veronika, čia aš Alekas.- nieko nesakiau. Tiesiog laukiau, kol jis kažką pasakys. Akyse susikaupusios ašaros nureidėjo skruostais, bet aš jas nuvaliau ir nebeleidau sau verkti.-
Noriu su tavimi pasikalbėti.- pasakė jis.
- Neturiu su tavimi apie ką kalbėti.
- Turi. Mes turime apie daug ką pasikalbėti.
- Aleksai Mori aš esu susižadėjusi mergina ir prašau man daugiau nebeskambinti.
- Ne... Prašau pasakyk, kad nesutikai. Veronika...- vos ne maldavo jis.
Aš susikaupiau ir šaltu balsu pasakiau:
- Sutikau. Edvardas mane myli.
- Bet tu jo nemyli. Tu negali.
- Galiu. Jei tu manęs nemyli, Edvardas myli. Žinau tai jau ketverius metus.
- Veronika, mums reikia pasikalbėti.
- Kodėl?
- Dėl vakar....
Padėjau ragelį. Nenoriu klausytis, kaip jis man aiškinasi, kaip stipriai myli Nikolę. Aš to neiškeliu.
- Kaip ir sakiau, skambino iš biuro. Manęs pasigedo ne tik ten, bet ir Žaibui reikia prasilakstyti.- pasakiauu grįžusi prie staliuko.- Ką norėjai pasakyti prieš man išeinant?
- Noriu, kad susituoktume kuo greičiau.- pasakė jis persigandusiu veidu.
- Aš irgi apie tai galvojau.
- Pavyzdžiui savatgalį. Ką manai?
- Šį?
- Taip šį.
- Šiandien trečiadienis.
- Žinau. Bet juk nėra reikalo laukti. Juk jei tu myli mane, o aš myliu tave, tai galim nors dabar susituokti. Dar pagalvok apie savo mamą. Ji norėtų tave pamatyti su vestuvine suknele einančia link altoriaus.
- Gerai. Tinka šį šeštadienį.