Užstrigusi

♣ 27 ♣ Edvardas

<♤♤♤>
Aš atsiklaupiau prie Veronikos, ji žiūrėjo pro langą ir net nemirksėjo. Jos akyse nebebuvo nieko. Ankščiau, net tada kai sužinojo, kad Aleksas, tas prakeitas vyras, išvyksta ir ją palieka, net tada jos akys buvo kitokios, jose matėsi viltis, liūdėsys, meilė, aistra ir noras. O dabar jos akys buvo tuščios, visiškai tuščios.
Negalėjau į ją tokią žiūrėti, todėl greitai apsirengiau ir išėjau. Palikau ją vieną.Išėjęs iš kambario paskambinau Kevinui ir jį apšaukiau.
- Kevinai aš nežinau ką daryti.- pasakiau nusiraminęs.
- O ką tu gali padaryti? Nieko.
- Bet turi būti kažkas, kažkas kad viską pakeistų.
- O ką ji tau sakė?
- Kartojo, kad jį myli, kad nori skirybų.
- Duosi jai skirybas?
- Ne. Nė už ką. Negaliu, Veronika man yra viskas.
- Tai ką darysi?
- Visų pirma išsiaiškinsiu, kur buvo išvykęs tas Aleksas ir kodėl būtent dabar grįžo.
- O tada?
- O tada išsiūsiu ji kuo toliau nuo mūsų.
Tuo mano ir Kevino pokalbis pasibaigė. Po jo iškart paskambinau
vienam žmogui, kuris jau buvo suradęs informacjos apie Aleksą ir
paprašiau, kad išsiaiškintų viską apie Aleksą.

Veronika visą likusią dieną net neišėjo iš kambario, paprašiau,
kad Irina, sena moteris, kuri dirba čia jau labai daug metų ir yra atsakinga už namus ir maistą, nuneštų jai pavalgyti. Tačiau po valandos mačiau, kaip Irina išeina iš jos kambariu su pilnu padėklu maisto. Vadinasi Veronika nieko nevalgė visą dieną.

Atsikėliau anksti nuo galvos skausmo. Miegojau savo kabinete ant mažos, mano kūnui per mažos, sofo, todėl labai skaudėjo kaklą. Tačiau vos po kelių minučių sulaukiau skambučio nuo žmogaus, kuris turėjo surinkti informaciją apie Aleksą.
- Klausau?
- Labas rytas pone Edvardai, tikiuosi nepažadinau.
- Ne, nepažadinai.
- Pone išsiaiškinau, kur buvo Aleksas Moris visą tą laiką.
- Kur?- paklausiau.
- Kaip jau esu minėjęs jis mokėsi kariuomenėje prieš ketverius metus.
- Taip, šitą jau žinau.
- Tai va, per tuos ketverius metus jis mokėsi, o paskui ir dirbo CŽV. CŽV – tai...
- Žinau kas tai yra.- susinervavęs pasakiau.
- Aleksas Moris dirba su labai pavojingais žmonėmis, kurie kenkia daugumai žmonių.
- Ar yra galimybė jį išsiūsti kažkur kitus dirbti, už Amerikos ribų?
- Galimybė visada yra, ypač tokios specelybės žmogui. Pala, palaukit siunčiu jums faksą dokumentų apie Alekso Moriu mokslus ir darbą.
- Gerai, gerai atsiūsk. O kaip dėl jo išvykimo?
- Pagal viską jis dabar yra pasiėmęs dvi savaitęs atostogų. Su panele Nikole White jis nebuvo susižadėjęs ir buvo atvaževęs tik dėl darbo, nes jos tėvas...
- Žinau. Žinau viską, kodėl jis ten tada, būtent tada buvo.
- Iš kur?
- Prieš kelias savaitęs buvau Veronikos įmonėje ir kaip tik tada jai buvo susirinkimas ir aš turėjau palaukti, tada įėjo kurjeris ir padavė Dianai, jos sekretoriai, laišką, o kai Diana paklausė nuo ko ir kam, tas atsakė, kad tai nuo Alekso Morio laiškas skirtas Veronikai Davis. Kai Diana išėjo pasiimti kažkokių dokumentų, aš nuėjau prie jos stalo ir pasiėmiau tą laišką.
- O kas jei Veronika sužinos kad pas jus tas laiškas?
- Nesužinos.
- Kodėl? Negi sudeginot laišką?
- Ne, nesudeginau. Padėjau į seifą.

Išėjau iš kabineto ir nuėjau į savo kambarį, mūsų su Veronikos
kambarį. Atidaręs duris Veronikos nemačiau, jos lovoja jau nebebuvo, o kambarys buvo lygiai toks kokį aš palikau – ant grindų voliojosi jos raudona suknelė, labai graži suknelė, ji vakar labai gražiai atrodė, raudoni bateliai irgi voliojosi skirtingose
kambario pusėse.
Įėjau pro kambario duris ir išgirdau, kad tiška vanduo, vadinasi Veronika maudosi. Tada priėjau prie vonios kambario durų ir jas pravėriau. Veronika stovėjo duše, tačiau jos nesimatė, nes dušo durys buvo neskaidraus stiklo. Jei tik Veronika mane mylėtų dabar pat nusirengčiau drabužius ir nueičiau pas ją, kartu
galėtume išsimaudyti. Tačiau nemyli.
Iš spintos pasiėmiau savo drabužius ir išėjau į kitą vonią, kuri buvo svečių kambaryje. Nusiprausęs ir persirengęs išvažiavau į darbą.
Grįžau apie pietus, nenorėjau ilgai palikti Veronikos vienos, bijojau, kad pabėgs. Bet grįžęs radau ją su lagaminu sėdančia į savo automobilį. Greitai išlipau iš mašino ir pribėgęs prie jos stvėriau už rankos ir atsukau į save.
- Ką tu sau galvoji?
- Paleisk mane!- sušuko ji.
Tuomet aš pradėjau eiti link mano, vis temdamas ją už rankos. O ji šaukė, kad jos neliesčiau ir paleisčiau.
Koridoriuje aš ją paleidau, tikslau ji pati ištrūko.
- Kur tu susiruošiai? Kažkur išvyksti?
- Taip išvykstu!- nenustodama šaukė.
- Ir kurgi?!
- Kuo toliau nuo tavęs!
Aš atėmiau iš jos rankuką ir numečiau ant žemės.
- Niekur tu nevyksi! Gyvensi čia, kartu su manimi!
- Ne, aš čia negyvensiu! Tu jau viską iš manęs atėmei, apsoliučiai viską, tad dabar leisk man išvykti, leisk vėl
susitvarkyti savo gyvenimą!

Aš stovėjau ir nieko nesakiau. Tada Veronika nurimo ir tyliai pasakė:
- Paleisk mane, prašau paleisk.- jos akyse sužerėjo ašaros, o po kurio laiko jos nuriedėjo jos skruostu.- Maldauju tavęs, leisk man išeiti, prašau, leisk išeiti.
Tuomet aš tyliai pasakiau:
- Ne.
Po šių mano žodžių Veronikos akyse matėsi pyktis, neapykanta.
- Nekančiu tavęs! Nekenčiu!- žiūrėdama į akis išrėkė ir nubėgo į savo, mūsų, kambarį.
Aš irgi pykau, pykau ant jos. Pykau, kad manęs nemyli, pykau, kad nekenčia. Todėl pasileidau paskui ją. Stipriai ir greitai atidariau duris, jau galvojau rėksiu, bet vaizdas, kurį regėjau mane sustabdė.
Veronika sedėjo ant fotelio susigūžusi ir susisukusi į kamuoliuką, galvą nuveidusi ir kūkčiojo. Ji verkė!
Priėjau prie jos ir atsitūpiau šalia, ranka norėjau ją paliesti, bet dar
nespėjus jos paliesti buvau aprėktas.
- Neliesk!- pyktai sušuko ji.- Neliesk manęs. Nedrįsk manęs daugiau niekada liesti! Negi nesupranti? Man šlykštu. Šlykštu.
Jos pasakyti žodžiai mane nuo jos atitolino, aš niekada jos nebepasieksiu. Negi ji visada žiūrės į mame su tokia neapykanta, su tokiu skausmu? Negi niekada nepasakys, kad mane myli?
Atsitraukiau nuo jos ir atsisėdau ant šalia esančio fotelio. Rankomis parėmiau galvą ir tiesiog tyliai sedėjau, laukiau kol ji nustos kūkčioti, kol nurims.
- Veronika.- tylia pasakiau, kad tik ji girdėtų. Nebešaukiau, nes jau viskas buvo iššaukta.- Veronika aš nesu toks. Aš nesu blogas.- Veronika vis dar verkė.- Aš tik labai, labai tave myliu. Dėl tavęs padaryčiau viską.
- Tada paleisk mane. Skirkimės.
- Ne. šito padaryti negaliu, neprašyk manęs to, aš galiu viską, bet ne tai. Be tavęs aš mirsiu, be tavęs nebebus ir
manęs.
- Man nerūpi, aš noriu išeiti. Aš noriu namo.- Veronika pakėlė galva ir pažiūrėjo į mane.
- Apsižvalgyk,- parodžiau rankomis.- visa tai yra tavo namai. Dabar tai tavo pasaulis. Čia tavo vieta. Ir tu niekada
nebeišeisi iš čia. O jei tikiesi grįžti pas Aleksą tai net nesistenk, jis vis tiek išvyko.
Veronikos akyse pasimatė ašaros, dar vienos, naujos ašaros.
- Ne. Jis čia. Jis ateis manęs. Nepaliks manęs tau.
Ji taip užtvirtintai kalbėjo, kad aš nesusilaikiau pagundai ir pasakiau:
- Jis nebegrįš, Aleksas, tavo mylimas vyras tave paliko, jis išvyko, bet juk tai nepirmas kartas.
- Jis neišvyko! Nemeluok!
- Jis šiandien rytą išskrido su kitais penkiais vyrais į Siriją, ten turi kažkokią užduotį.
- Jei jis ir išvyko, tai dar nieko nereiškia, jis grįš.
- Nenoriu tavęs skaudinti, bet visi sako, kad ta misija labai pavojinga, šalis labai pavojinga. Yra tikimybė, kad jis negįš.