Užstrigusi

♣ 37 ♣ Edvardas

<♤♤♤>
- Veronika viskas ne taip kaip tu galvoji!- gyniausi aš.
- Ne taip kaip aš galvoju!? Edavardai čia viskas juodu ant balto parašyta! Tu esi kaltas dėl visko! Dėl apsoliučiai visko!-šaukė ji.
Veronikos veidas buvo drėgnas nuo ašarų. Ji nesiklausė manęs. Neleido man pasiaiškinti. Neleido pasakyti dėl ko padariau tai, ką padariau. Veronika tik laikė rankose visus įrodymus prieš mane. Visus tuos dokumentus, kuriuos turėjau sudeginti, bet nežinau kodėl juos laikiau. Galvojau, kad Veronika niekada nesužinos. Bet aš pats per savo neapdairumą visa tai sugadinau. Jei nebūčiau pasakęs kodo, jei nebūčiau atsiliepęs į skambutį, o nuėjęs paimti vėrinį, tada viskas būtų kitaip.
- Veronika viskas yra kitaip. Aš nenorėjau.
- Nenorėjai ko!?- priėjusi prie manęs suriko ji.- Nenorėjai ko!? Gal nenorėjai manęs priversti už tavęs tekėti!? Ne, ne! Gal nenorėjai pasiimti Alekso laišką!? Bet juk ir ne tai! Juk
tu tiesiog norėjai atsikratyti Alekso! Tiesa!?
- Taip! Taip! Taip! Visa širdimi norėjau jo atsikratyti!- pratrūkau ir aš.- Negalėjau matyti kaip jūs burkuojatės! Tu eis mano! Visada buvai, tik pati to nežinojai!

Veronika pradėjo juoktis. Ji juokėsi, nors skruostais tekėjo ašaros. Tuomet žengė žingsnį link manęs, jos veidas atsidūrė šalia manojo. Veronika žiūrėjo man tiesiai į akis. Nežinau ką ji jose matė, bet Veronikos akyse aš mačiau skausmą. Mačiau jos skausmą ir dėl to prakeikiau save tūkstantį kartų. Bet gal...
- Tu, Edvardai Karteri, esi žudikas.- spjaute išspjovė žodžius.- Žudikas.- pakartojo ji lyg būčiau jos negirdėjęs. Mano skruostu nuriedėjo ašara. Norėjau sakyti, kad tai netiesa.
Prieštarauti, bet negalėjau. Negalėjau net žodžio ištarti, lyg kas nors būtų užrakinęs man burną.
Atgavau kalbos dovaną tik tada kai Veronika pasitraukusi nuo manęs nubėgo į mūsų kambarį. Eidamas jai iš paskos galvojau ką pasakyti, kaip priversti pasilikti.
Mačiau kaip Veronika pasiima didelį lagaminą ir į jį krauna drabužius su visomis pakabomis. Pasiėmusi mažesnę tašę prieina prie staliuko, prie kurio visada dažydavosi ir nuo jo tiesiog nušluoja visus daiktus į tą tašę. Paiima kompiuterį, dokumentus.
Savo papuošalus.Užsegusi lagaminą praeina pro mane ir nuskuba
laiptais apačion.
- Irina! Irina!- lipdama laiptais šaukė ji.
- Taip panele.- pribėgusi pasakė moteris.
- Nunešk lagaminą į mano automobilį.
- Gerai panele.
- Tu niekur neisi.- pasakiau.
Veronika apsimetė, kad negirdi ir toliau ėjo link durų, bet aš suėmiau ją už rankos ir atsukau į save.
- O aš tave iš tikrųjų pamilau!- man dar nespėjus nieko pasakyti pasakė ji.- Ištikrųjų tave mylėjau! Galvojau,kad
dabar tu esi ir būsi mano gyvenimas!- su neviltimi šaukė ji.
- Veronika…
- Nieko nesakyk! Nebenoriu tavęs klausyti! Jau ir taip daug melavai, apgautinėjai! Aš tau ne žaislas!- pertraukusi manešaukė ji. Tada ištraukė savo ranką iš manosios.- Tik
pasakyk kodėl? Kodėl išsiuntei Aleksą ten?- ramiai paklausė ji.
- Nebūčiau tavęs gavęs jei jis būtų čia.- ramiai atsakiau į jos klausimą.- Juk nebūčiau?
- Ne, tikriausiai nebūtum. Geriau jau būtum buvęs įskaudintas, o ne žudikas.- šaltu žvilgsniu pasakė ji.
- Aš nesu žudikas!- sušukau.
- Esi! Per tave žuvo Aleksas! Tu dėl to kaltas!- Pasakė ji ir nusisuko. Paskui vėl atsisuko.- O aš… Aš tikrai tave
mylėjau…
- Veronika aš atsiprašau… Labai atsiprašau…
- Pirmiausia turi atsiprašyti ne manęs, o Alekso. O kadangi jo atsiprašyti negali, tadėl nesulauksi ir mano atleidimo.
- Veronika. Nereikia. Prašau.- maldavau jos.
Maldavau, kad liktų. Kad atleistų man ir kad vėl viskas stotų į savas vėžias. Suėmęs ją už rankų laikiau. Nespaudžiau, tik laikiau ir maldvau, kad pasiliktų. Atsiprašinėjau. Bet Veronika buvo sušalusi. Jos žvilgsnis buvo šaltas, jos širdis sušalo. Veronika Davis mane meta. Palieka mane vieną.
- Lik sveikas Edvardai Karteri.
- Tu negali, negali. Mes vedę.
- Aš nebesu tavo žmona. Jei netiki paskambink savo advokatams.