Užstrigusi

♣ 17 ♣ Edvardas

<♤♤♤>
- Šį vakarą noriu tave nusivesti vakarienės.- pasakiau Veronikai.
- Kur?- atsakė Veronika.
Po to vakaro, kai aš jai pasipiršau, priklaupęs ant vieno kelio, ji pasikeitė. Ankščiau ji buvo visiškai ledinė mano atžvilgiu, o dabar ji tarsi pradėjo tirpti. Aišku aš nesakau, kad ji man visiškai gera, draugiška ir mylinti. Ne. Ji manęs dar toli gražu nemyli, bet šiuo metu man užtenka bent tiek, kad ji su manimi pradėjo bendrauti, pradėjo atsiverti.
- Staigmena.- nusišypsojęs pasakiu.- Šeštą valandą atvažiuosiu tavęs.
- Gerai, šeštą valandą, bet dabar tau metas eiti manęs laukia kitas susirinkimas.- pasakė ji ir atsistojo nuo kedės.
Aš taip pat atsistojau priėjau prie jos ir paėmęs už rankos pasakiau:
- Lauksiu vakaro.- tuomet pabučiavau ją į žandą. Ji nedrasei atsitraukė, bet rankos neištraukė.
Laikydamas jos ranką pasivedžiau ją iki durų ir dar kartą pabučiavęs atidariau duris.
- Iki vakaro.- pasakiau, bet nesitraukiau nuo durų.
- Veronika ištraukė savo ranką ir pažiūrėjusi į Dianą, kuri ramiai sau dirbo darbus pasakė:
- Diana pakviesk poną Aleksą.
Jau pokelių akimirkų prisistatė vaikinas vardu Aleksas. Jo dar nebuvau matęs.
Veronika užėjo į kabinetą, o iš paskos jai ir Aleksas. Jau galvojau eiti, bet išgirdęs jo pirmą pasakytą frazę sustojau.
- Aš tavęs labai pasiilgau.- pasakė jis.
Aš galėjau viską girdėti, nes pilnai durų neuždarė. Nors maldavau dievo, kad jos būtų uždarytos, nes pokalbis nebuvo toks kokio aš tikėjausi.
- Taip aš tavęs irgi. Kiek praėjo? Du mėnesiai? Aš tau nerūpėjau du mėnesius!
- Aš labai atsiprašau, žinau privalėjau tau paskambinti, bet.
- Kas bet? Vėl pabūgai? Ko šįkart?
- Veronika, mieloji išklausyk.
- Ko klausyti!!! Aš negaliu tavęs net matyti, o tu prašai dar ir išklausyti!
- Mylimoji.- jis ramiai ištarė žodžius, taip, lyg nuolat juos sakytų.- Prašau...
- Įdėmiai tavęs klausau, bet patikėk, jei neturi protingo paaiškinimo...
- Turiu.
- Klausau.
- Tavo tėvas.- suklusau. Gerai, kad Diana buvo užsivertusi darbais ir nežiūrėjo į mane.- Jis sužinojo apie mus...- mus?
- Kaip?
- Nežinau. Gal tave stebėjo, nežinau. Žinau tik tiek, kad jis žino, kur mes buvome išplauke, žino ką ten darėm ir kad tik po kelių dienų grįžom... Iš kart po to kai tu išvaževai į apdovanojimų teikimą jis atėjo ir...
- Ir?- paskubino jį.
- Jis davė man pinigų, daug pinigų ir pasakė, kad nenori, jog būčiau šalia tavęs. Aš iš pat pradžių nežinojau ką daryti. Bet...
- Jis tau davė pinigų?- tyliai kartojo vaikino žodžius Veronika.- O tu... tu sutikai, nes kitaip man būtum paskambinęs.
- Ne, ne, aš tik nežinojau, ką daryti.- teisinosi jis.
- Nežinojai ką daryti?!- jos balsas pasikeitė... ji pradėjo verkti.- Ką jis tau dar žadėjo?
- Nieko.
- Ką žadėjo!!!- užriko Veronika.
- Sakė, kad duos viską, ko tik užsigeisiu. Duos darbą, išsilavinimą, pinigų. Viską jei tik tave paliksiu.
- Tai pasakyk, nagi pasakyk ką privalai.- toliau verkė ji.- Pasakyk! Juk tai tik trys žodžiai! Sakyk: aš tave palieku! Nagi pasakyk!- per pravirų durų tarpelį pažiūrėjau į Veroniką,
kurios veida galėjau matyti, Veronika kumščiais trenkė Aleksui į krutinė ir dar kartą pasakė.- Nagi! Ko lauki?!
- Veronika aš tave myliu. Tu tai žinai.- tyliai prabilo jis.
- Bet?! Tau manęs negana?
- Aš tave labai myliu.
Veronika pradėjo purtyti galvą, taip, lyg prieštarautų. Ašarų upeliai tekėjo merginos veidu. Veronika ranka užsidengė akis, tuomet jas nusivalė, bet ašaros vėl pasipylė iš akių.
Tą akimirką ji buvo tokia gležna. Ją atstūmė, tiksliau atstumia vyras, kurį ji myli. Kail norėčiau, kad tai būtų melas, kad kas ateitų ir pasakytų, kad tai tik baisus melas, sapnas. Man iš po kojų slydo žemė. Mano pasaulis tapo tuščias. Nes tol, kol aš svajojau apie ją... ji buvo su kitų. Jie buvo kartu, Veronika jam šypsojosi, juokėsi ir verkė. Jie kartu mylėjosi. Mylėjosi. Veronika mano, ne jo, ne kito, o mano.
- Veronika, aš labai atsiprašau, teisiog...- jam pritūko žodžių ir jis pradėjo mosikuotis rankomis.- Tu puikiai žinai, kad tavo šeima manęs būtų nepriėmusi, o dabar...
- O dabar tu priimi mano tėvo pinigus ir mane palieki.- vėl prabilo ji.
- Ne. Ne Veronika, aš tavęs nepalieku.- jis suįmė jos veidą savo delnais.- Aš negalėčiau tavęs palikti, tu man esi
viskas.
- Tai?...
- Aš tik trumpam dingsiu. Už tavo tėvo pinigus baigsiu mokslus ir susirasiu darbą. O kai užsidirbsiu daug pinigų
grįšiu pas tave. Tada tavo šeima negalės mums prieštarauti. Aš jau nebebūsiu bevertis, tada jau būsiu
turtingas.- stipriai suspaudžiau rankas į kumščius, nebus nieko panašaus.- Aš grįšiu. Tada galėsime susituokti, galėsime netgi išvykti iš čia. Galėsim nebesislėpti. Veronika
ar lauksi manęs?- Veronika nusišypsojo, o jis nuvalę ašaras
nuo jos skruostų.
- Mhn. Lauksiu.
- Pažadi?
- Pažadu.- jis... jis ją pabučiavo!
- Myliu tave.- pasakė.
- O aš tave.- nusišypsojusi atsakė ji.