Užstrigusi

♣ 24 ♣ Veronika

<♤♤♤>
Kai žinai, kad nemyli žmogaus, kai žinai, kad jis tau tik draugas, bet vistiek už jo teki. Dėl motinos, dėl Alekso. Kad mama pamatytų savo dukrą su vestuvine suknele, kad atkeršytum Aleksui. Už jo nemeilę, už skausmą, melą, apgaulę, lūkesčius ir
svajones, kuriuos jis sutrypė.
Bet stovėdama prieš veidrodį ir žiūrėdama į nuostabę vestuvinę
suknelę prisiminiau suknelės dizainerės žodžius: Tai moteriška Doe suknelė. Iš dalies graikų deivė, iš dalies bohemiška princesė, ši nėriniuota vestuvinė suknelė buvo pagaminta taip, kad parodytų romaną. Panele,
jūs vilkėdama šią suknelę pasiklysite eteriniame grožį, kurį sudaro karoliukų nėrinių liemenė ir lengvas tiulio sijonas. Šis prabangus nėrinių
ir tiulio derinys yra santuoka, tinkanti bet kokiam fonui. Visų rūšių ceremonijos suteiks puikų pasakos faktą. Nesunku įsimylėti saldžią V formos iškirptę ir subtilų siuvinėjimą. Pilnas tiulio sijonas krenta
elegantiškomis bangomis aplink jūsų kūno, atsverdamas atvirą nugarą ir
giliai įmerktus vientisus intarpus. Tai vestuvinė princesių suknelė ir ji jums labai tinka.
Taip aš puikiai pritariu jai, atrodau nuostabei, bet trūksta nuoširdžios šypsenos, nuoširdaus jausmo.Meilės.
O eidama link altoriaus, įsivaizdavau, kad jo gale stovi ne kas kitas, o Aleksas. Įsivazdavau, kad tai jis mane paiima už rankos, kad jis sako priesaikos žodžius, kad aš jam sakau priesaiką, kad mane bučiuoja Aleksas. Tačiau po bučinio viskas išgaravo, tarsi miražas išnyko. Esu Veronika Davis Karter. Ir tikriausiai esu
vienintelė mergina, kuri savo noru ištekėjo už draugo.
Visi buvo laimingi. Mams ypač. Ji buvo tokia laimiga, kad nenustygo vietoje. Mano tėtis irgi buvo laimingas, Taileris, net jis džiaugėsi. O aš, aš šypsojausi dirbtina šypsena. Gal jie nesupras. Gal jie nežinos, kas vyksta mono širdyje.
- Veronika, galiu su tavimi pasikalbėti?- paklausė priėjusi Ana.
Jos veidas buvo susirūpinęs, todėl nusekiau paskui ją į namą.
Buvome mano namuose, mano rančoje, bet po trijų valandų turėsime išvykti į jo rančą. Nuo šiol ten gyvensiu.
- Kas atsitiko?- paklausiau.
- Aleksas.
- Kas?
- Aleksas čia. Jis prašė, kad perduočiau tau raštelį.
Kaip suprasti jis čia? Jo čia nėra. Negali būti. Ana padavė man
laišką, tai gal labiau priminė raštelį. Atidariau jį ir pradėjau
skaityti:
Miela Veronika,
Aš tau skambinau ir ne kartą. Kiekvieną kartą man numesdavai ragelį. Bet mes vistiek turime pasikalbėti, kol...
Jei nori sužinoti visą, visą tiesą laukiu tavęs paplūdimyje.
Aleksas.
- Veronika pasakyk, kad neisi?- paklausė Ana.
- Eisiu. Privalau. Aleksas rašo, kad atskleis visą tiesą. Aš privalau.
- O kaip Edvardas?
- Tu kažką sugalvosi, pridenk mane.
- Veronika.
- Prašau Ana.
- Gerai eik.
Iki paplūdimio bėgau. Ir tuomet išvydau jį. Toks gražus, raumeningas. Aleksas stovėjo prie pat jūros kranto ir žiūrėjo į jūrą. Su aukštakulniais bateliais, per smėli, priėjau prie jo. Po kelių akimirkų jis atsisuko. Iš pradžių jo akys buvo linksmos, paskui jis
pamatė vestuvinę suknelę ir jo akyse atsirado skausmas.
- Ištekėjai.- pasakė jis. Ir tai tikrai nebuvo klausimas, tai buvo faktas.
- Ištekėjau.- liūdnai pasakiau aš.
Alekso ne tik akyse ir liūpose matėse liūdsys. Vaikinas suėmė mane už rankos ir papurtė.
- Kodėl? Veronika kodėl? Juk prašiau, kad netekėtum. Juk prašiau...- nutilo jis ir suklopo ant smėlio.
Aš atsiklaupiau prieš jį ir pasakiau:
- Tu pats susižadėjai, man melavai, apgavai, sakei, kad nemyli.- mano veidas paskendo ašarose.- Aš pagalvojau, kad jei tu gali, tai kodėl aš...
- Aš melavau.- pasakė jis.
- Ką?- nesupratau ką is dabar šneką. Juk aiškiai pasakė, kad nemyli.
- Myliu tave.- pažiūrėjo į mane. Jo akyse atsispindėjo ašaros.- Visada mylėjau.
- Nemeluok. Tu myli Nikolę. Nebūtina manęs apgaudinėti.
- Aš jos nemyliu. Niekada. Net negalėčiau jos mylėti.
- Bet sakei...
- Melavau.- pasakė jis nutraukęs mane.- Privalėjau. Mano toks darbas.
- Nesuprantu.
- Juk rašiau laiške, kad dirbu CŽV, atsimeni?
- Nepamiršau nei vieno tame laiške parašyto žodžio.
- Nikolės tėvas. Jis prekiavo nelegaliomis prekėmis. Man buvo patikėta užduotis. Turėjau jį sučiupti nusikaltimo vietoje. Nikolė buvo tik tam, kad prieičiau prie jos tėvo.
- Aš nesuprantu.
- Veronika melavau tau, nes žinojau, kad pasakyti tiesos negaliu. Tai įrašyta mano sutartyje.
- Tai tu... jos nemyli?
- Ne. Myliu tik tave.
- Bet man melavai. Juk galėjai pasakyti tada, kai buvome tualete, bet tada man išrėžiai, kad nemyli.
- Negalėjau pasakyti.
- O kas dabar pasikeitė?
- Kolis White jau dvi dienos kaip kalėjime. Nežinojai?
- Ne. Neskaičiau laikraščių ir nežiūrėjau į socialinius tinklus.
- Žinoma. Buvai užsiėmusi. Planavai vestuves.
Mano skruostais vėl pasipylė ašaros.
- Neplanavau vestuvių. Viską darė Edvardas su mano tėvu ir mama.
- O tu?...
- Aš myliu Edvardą, bet tik kaip fraugą. Nors jis ir nežino apie mus, bet visą laiką mane guodė, kai tavęs nebuvo šalia.
- Bet vis dėl to jis tau pasipiršo, o tu sutikai.- piktai metė šis.
- Negali pykti ant manęs, kad sutikau.
- Galiu ir pykstu.
- Ne. Negali pykti.- užtikrintai pasakiau aš.
- Kodėl?
- Edvardas pasipiršo man seniai. Dar prieš tau išvykstant.- Aleksas įdėmiai pažiūrėjo į mane.- Tada aš jam nieko
neatsakiau. Nežinau kodėl, bet nenorėjau pasakyti ne. Nes žinau, kad tuomet taip norima tėvo taika, būtų neįvykusi. Todėl neatsakiau nieko ir tiesiog laukiau tavęs. Buvau tokia
laiminga, kai sulaukiau tavo laiško. Skaičiavau tas dvi savaites. Bet tu negrįžai.
- Negalėjau.- pasakė jis.- Viršininkas paprašė atidėti atostogas, kad galėčiau pričiupti Kolį White. Ir viskas vyko
pagal planą: aš parašiau tau laišką, kuriame prašiau palaukti dar kelias savaites, bet tu pasirodei su tuo tipu
tame renginyje.
- Tu man parašei dar vieną laišką?
- Taip. O kas?
- Aš jo nagavau.- pasimetusi pasakiau.
- Tad jei būtum gavus mano laišką...
- Jei būčiau gavusi tavo laišką, žinojusi, kad tu mane vis dar myli, nebūčiau ištekėjusi. Nebūčiau apie tai net pagalvojusi.
- Negali būti! Vadinasi viskas, kas įvyko yra dėl klaidos?
- Dėl klaidos.- pati pasakiau aš ir dar labiau pravirkau.-Ištekėjau per klaidą.- pati sau pasakiau, bet Aleksas mane apkabino ir aistringai įsisiurbė į lūpas. Tas bučinys. Jis buvo nuostabus.
- Mes turime bėgti. Turime pabėgti.
- Aš negaliu.
- Gali. Mes kito pasirinkimo neturime. Edvardas tavęs taip paprastai nepaleis.
- Bet aš negaliu. Ten tiek žmonių. O mano mama...
- Jiems viskas bus gerai. Bet mes dabar pat turime bėgti.
- Ne aš turiu grįžti.
- Tu mane myli?- piktai paklausė Aleksas.
- Taip, visa savo siela.
- Vadinasi bėgsim.
- Gerai, gerai, bet man reikia grįžti, atsisveikinsiu su mama, pasiimsiu dokumentus, kelis drabužius ir tada susitiksime čia.
- Ne turime dabar...
- Aš negaliu taip. Juk žinai, kad mano mama serga. Jei dabar pabėgsiu tai tikriausiai bus paskutinis kartas kada ją matsyiu gyvą.- vėl apsiverkiau. Tikriausiai nebuvau nustojusi verkti.
- Gerai. Po valandos. Čia. Jei neateisi.
- Ateisiu.
- Bet jei ne, žinosiu, kad tave pagavo ir kuo greičiau tave išlaisvinsiu iš jo. Sutarta?
- Sutarta.
Jis dar kartą mane pabučiavo ir paprašė paskubėti.