Užstrigusi

♣ 31 ♣ Edvardas

<♤♤♤>
Aš pavydėjau. Pavydėjau kiekvieną akimirką, kiekvieną sekundę. Juk jis mirė. Tai kodėl aš sau suku galvą, jis jau nebėra mano priešas, jau nebeturėčiau jam pavydėti.- pats sau sakiau, bet mano pavydas neatlėgo. Visą naktį negalėjau užmigti, nes visą laiką girdėjau, kaip Veronika rauda. Ji neverkė – ji raudojo. Rašytojai tai
aprašytų kaip, raudojimą kruvinomis ašaromis.
Gulėdamas svečių kambaryje galvojau kuo aš esu prastesnis. Kodėl ji manęs nemyli? Kodėl negali pamilti? Tačiau nuraminau save, sakiau, kad dabar atsirado šansas, atsirado šansas užkariauji jos širdį. Tik tada kai priėmiau šį sprendimą, supratau, kad Veronikos rauda nutilo. Išsigandau, kad gal kažkas atsitiko, kad gal iš skausmo ji nusprendė žalotis, bet kai atidariau jos kambario duris. Veroniką radau miegančią ant sofos. Priėjau prie spintos iš iš jos ištraukiau pledą, tada juo apklojau ją. Koja atsitrenkiau į jos ranką. Jos ranka buvo suspausta į kumštį. Tačiau stebuklingai ji atgniaužė jį ir aš mačiau, kad delne guli nedidelis balandžio formos pakabukos. Nors buvo ir tamsu, bet pastebėjau, kad tai ne auksas ir ne sidabras, tai buvo paprastas metalinis pakabukas.
Tada prisiminiau, kad tada kai mes pirmą kartą susipažinome, tada kai vakarieniavome restorane, tada kai ji sutiko tekėti ir net per vestuves, per mūsų vestuvių naktį – visą tą laiką ji segėjo šį pakabuką. Tai buvo šio pakabuko kopiją, nulieta iš balto aukso.
Veronika pasidarė pakabuko kopiją tam, kad galėtų laisvai su ja vaikščioti, nes juk tokia turtinga moteris, kaip ji, negalėtų vaikčioti su paprastu metaliniu, apsitrynusiu pakabučiu. Būtent dėl to ji pasidarė kopiją, kad Aleksas visada būtų šalia jos, tačiau niekas apie tai nežinotų.
Prieš išeidamas ant gridų pastebėjau kelias nuotraukas ir jas pakėlęs apžiūrėjau. Nuotraukose buvo Veronika ir Aleksas. Ji jam šypsojosi taip, kaip niekada nesišypsojo man. Nuotraukose jie buvo įvairiose vietose. Prie jūros, pievose ar net miškuose.
Po stalu pamačiau visą dėžutę nuotraukų. Tai jos ir jo nuotraukos.
Dar šiek tiek ir būčiau neištvėręs, todėl numečiau nuotraukas ir
išėjau iš kambario.
Ryte sutikau Iriną, kuri su pilnu padėklu išeidinėjo iš Veronikos
kambario. Iš jos sužinojau, kad Veronika nieko nevalgo. Tada
nusprendžiau kažko imtis, tačiau vos tik įėjęs į kambarį ir radęs ją ten, gulinčią ant sofos. Tada visas ryžtas išgaravo, prisiminiau nuotraukas, pakabuką.
Todėl nusisukau ir pasakiau, kad ji nusileistų į terasą.
Atėjusi į terasą Veronika mane išbarė, pasakė, kad ji nėra tarnaitė ar darbuotoja, kuriai aš galėčiau kažką liepti. Tada aš atsiprašiau, už viską. Nors mes ir nesikalbėjome, bet jaučiau, kad viskas gerėja. Tarp mūsų nebesklandė nejauki nuotaika. Tačiau ji pasikeitė, kai Veronika paprašė, tiksliau pasakė, kad nori nuvažiuoti į laidotuves.
Aš pavydėjau ir jaučiau, kaip tas pavydas graužia mane iš vidaus.
Kodėl ji jo nepamiršta? Kodėl negali pamiršti?
Kadangi Džeimsas yra išvažėvęs, turėjau pasirūpinti ir vynuogynu
ir aerodromu. Visa bėda buvo ta, kad nežinojau, kaip rūpintis vynuogėmis, todėl dvi denas skaičiau įvairias knygas ir bandžiau šio to išmokti iš kitų dirbančių žmonių. Kadangi Veronika telefonu prižiūrėdavo savo darbuotojus, nes neišleidau jos išrančos, todėl kartais ateidavo pas mane ir pažiūrėdavo, kaip dirbu. Kiekvieną dieną ji vis ilgiau išbūdavo. Tačiau niekada nepadėdavo. Sakydavo, kad nepadės man tol, kol negalės prižiūrėti savo vynuogių. Aš puikiai ją supratau, bet bijojau, kad
jei paleisiu, jei ją išleisiu ji pabėgs.
Ėjo dienos, dienas keitė savaitės, o savaites mėnesiai. Veronika prie manęs priartėjo ir aš tuo džiaugiausi.