Užstrigusi

♣ 26 ♣ Veronika

<♤♤♤>
Aš priešinausi. Sakiau, kad jo nemyliu. Trankiau jo krutinę savo
kumščiais, bet jis nepaleido. Edvardas sakė nutilti, nebekartoti, kad myliu Aleksą, bet aš vis kartojau ir kartojau, galvojau, kad jis supras, kad jam nėra vietos mano gyvenime. O jis... Edvardas mane pastūpė ant lovos ir užgulė. Aš ir vėl muisčiausi, bet jis stipresnis, jo glėbis stipresnis. Kai jam atsibodo, kad aš trankau jam krutinę jis stipriai suspaudė mano rankas. Iškėlė jas man virš galvos, kita savo ranka jis slinko mano kūnu. Kas man tada beliko? Ką man dar reikėjo padaryti? Negaliu visą laiką su juo
kovoti, aš jau pavargau, nebeturiu jėgų.
Edardas pasilenkė prie mano lūpų ir pradėjo jas bučiuoti, neatsakiau į jo bučinį. Nusukau galvą į kitą pusę, skruostu nuriedėjo ašara. O mintymis vis sau kartojau, kad tai tik košmaras, ištikrųjų taip nėra.

- Nieko nepasakysi?- paklausė Edvardas.
Gulėjau lovoje apsiklojusi kaldra savo nuogumą, buvau nusisukusi nuo jo, tačiau puikiai žinojau, kad jis stovi man už nugaros, kitoje lovos pusėje. Ką jam pasakyti?-pati savęs paklausiau.- Ką jis nori išgirsti?
- O ką tau pasakyti?- tyliai prabilau.- Tu tika pasinaudojai bejėge moterimi. Su ja permiegojai žinodamas, kad jos širdis priklauso kitam.
Pasakiusi šiuos žodžius užsimerkiau ir giliai įkvėpiau, tuomet iškvėpiau.
- Labos nakties Edvardai.- pasakiau ir dar stipriau užsimerkiau.
Girdėjau kaip Edvardas apsirengė ir išėjo. Po kelių minučių girdėjau, kad kažkas sudužo kolidoriuje. Bet aš nieko nedariau. Iš pykčio, apmaudo, nusivylimo – negalėjau pajudinti nei rankų, neikojų. Buvau tarsi įkalinta savyje.
Pubudau, kai jau saulė buvo aukštai danguje. Paukščiai čiulbėjo, pro langus matėsi, kad tai graži ir giedra diena. Ir jau buvau pradėjusi galvoti, kad aš susapnavau baisų košmarą, bet po akimirkos susivokiau, kad tai buvo tiesa.
Išlipau iš lovos susisukusi į anklodę ir nuėjau į vonios kambarį. Palindau po šaltu vandeniu. Jis tarsi atgaivino kūną, suteikė jėgų. Todėl išlipusi iš dušo apsirenkiau ryškiai raudoną suknelę, su mintimi, kad bent jau atrodysiu stipri, nors tokia viduje nesu.
Susišukavau plaukus, bet palikau palaidus, tik sugarbanotus. Į ausis įsivėriau balto aukso auskarus ir užsidėjau tokią pačią apyrankę. Tuomet pasiėmiau savo dokumentus, kurie buvo mano lagamine ir išėjau iš kambario.
- Kur susiruošei?- piktas balsas nuskambėjo man už nugaros.
Atsisukau ir pamačiau, kad prieš mane stovi Edvardas.
- Susiruošei pas meilužį?- piktai paklausė.
- Aleksas nė...
- Šiuose namuose tau draudžiama vartotį to tipo vardą!- pertraukęs mane surėkė.
- Aleksas nėra mano meilužis.- aiškiai tardama kiekvieną žodį garsiau pasakiau aš.
- Nėra?- nusijuokęs pasakė jis.
- Ne. Nėra.- ramiau atsakiau aš.
- Tai kas jis?
- Jis mano mylimas vyras. Vyras, kurį my...
- Nutilk!!!- sušuko jis ir žengė žingsnį link manęs.
- Kodėl?! Jei tau nepatinka mes galim skirtis! Net ne galim, o turim. Aš noriu skirtis!
Edvardas paėmė mane už rankos ir stipriai suspaudęs pasakę:
- Niekada. Girdi? Niekada nesiskirsim. Tu esi mano. O dabar atsakyk kur susiruošiai?
- Į darbą. Aš važiuoju į darbą.
- Nevažiuosi.- pasakė ir pradėjo tempti mane į kambarį, kuriame mane...

Įėjęs į kambrį plėšte nuplėšė nuo manęs drabužius ir vėl...

Edvardas Karteris mane vėl išprievartavo...

Gulėjau lovoje atsisukusi į langą. Jaučiau kaip jo kūnas vis dar yra už mano nugaros, kad jo rankos yra ant mano juosmens. Jaučiau jo gilų kvėpavimą, jis buvo uždusęs. Edvardo šiltas ir raumeningas kūnas glaudėsi su manuoju, bet aš nejudėjau, nepasakiau nė vieno žodžio, šį kartą net neverkiau. Tiesiog žiūrėjau pro langą.
Jaučiau kaip jis atsikelia ir apiena lovą. Atsitupia šalia manęs ir žiūrį. Edvardas žiūrėjo į mano akis. Ką jis jose pamatė? Gal matė kaip man skauda? Ne, ne fiziškai, o psichologiškai. Aš sužlugdyta. Manyje yra ugnis, kuri jau užgeso, net žarijų neliko, mano troškimų nebeliko. Noriu tik vieno dalyko: užmerkti akis ir žinoti, ad tai ne aš, kad ne man taip atsitiko, kad ne aš esu įstrigusi su nemylimu žmogum. Aš noriu būti laiminga, visada norėjau, visada to troškau. Visada to siekiau. Bet dabar aš nesu laiminga, net lašo laimės neturiu.
Edvradas tyliai atsistojo ir išėjo. O aš vėl kaip šį rytą, kaip vakar naktį – likau viena.
Nežinau kiek laiko gulėjau lovoje, nežinau, kada užmigau ir kada
vėl atsikėliau. Prisimenu tik tiek, kad mačiau kaip saulė leidžiais, o kai atsikėliau vėl buvo švesu. Jau antra diena, antra diena kaip esu čia, kaip esu ištekėjusi. Aš ir ankščiau esu buvusi laiminga, esu buvusi ir nelaiminga. Bet niekada nebuvau tokia nelaiminga. Net kai Aleksas pasakė, kad manęs nemyli, net tada tai stipriai neskaudėjo. O tada tai atrodė pasaulio pabaiga, tada tai atrodė baisu. Tai ką galvoti dabar? Vakar, kai Edvardas mane vėl atvedė
į šį kambarį, kai vėl paguldė ant lovos, kai vėl... Tada mano kūnas tarsi užsidegė, vėl suliepsnojo, stipriai. O kai Edvardas į mane įėjo, tada ta ugnis pasklido po visą mano kūną. Tą ugnis tai stipriai degino, kad negalėjau šaukti, negalėjo judėti. Tačiau kai jis baigė, mano kūnas užgeso, tarsi aš būčau didelis, gražus, turtingas miškas, kuris užsidedė, liepsnojo visas visas, bet tada jis užgeso, liko tik juodi medžių kamienai, daug, labai daug anglių ir dūmų –lygiai tokia pati buvo mano siela.