Užstrigusi

♣ 3 ♣ Edvardas

<♤♤♤>
- Džeimsai tu tik paklausyk! Vakar svečiavomės pono Edvardo ir Džeimso Karterių rančoje. Paklausus jų nuomonės apie taip vadinamą "dviejų šeimų karą" Edvardas atsakė, kad tai nėra problema su kuria neįmanoma susigyventi. Taip pat pridūrė, kad yra kaip yra. Jis sakė, kad šis karas dar buvo prieš jo tėvui gimstant, tad paklaustas ar dar ilgai tai tęsis jis nieko neatsakė.- perskaitęs Edvardas numetė laikraštį ant stalo.- Negaliu patikėti! Tie žurnalistai pakeitė mano žodžius!
- Nusiramink, juk nieko blogo nepadarei. Pasakei tiesą. Juk mūsų prosenelis tai pradėjo, tad tu nežinai kada jis baigsis. Mūsų ir Davis šeimos yra labai susipykusios ir tai eina iš kartos į kartą. Niekas to nepakeis.- pasėkė Džeimsas Edvardui.

Edvardas sedėjo savo kabinete, kai į jo darbo telefoną paskambino.

- Klausau?- storu tenoru paklausė vyras.
- Pone, pas jus atėjo ponas Kevinas Davis.- pasakė malonaus balso mergina.
- Gerai, Tifane, pasakyk, kad užeitų.

Po kelių akimirkų į kabinetą užėjo Kevinas. Akimis perbėgo per visa patalpą, kuri buvo labai gražiai apstatyta. Viena siena buvo stiklinė, per ją atsivėrė nuostabi San Fransisko panorama. Vienoje pusėje buvo didelė knygų lentyna, o kitoje stalas - už kurio sedėjo Edvardas ir keli foteliai. Visame kabinete vyravo tamsiai ruda ir juoda spalvos.
Iėjęs į kabinetą Kevinas uždarė duris ir atsisėdo į vieną iš dviejų fotelių.

- Taigi, Kevinai, kas jus čia atvedė?- paklausė Edvardas nutraukdamas tylą.
- Atėjau dėl kai ko pasitarti.- išdidžiai pasakė Kevinas.

Edvardui pasidarė smalsu kas gi atsitiko tokio, kad pats Kevinas atėjo pas jį - mirtiną priešą.

- Aš įdėmiai klausau.
- Prieš tavo tėvo mirtį mes su juo buvome kai ką sutarę.- Edvardui tėvas nieko nesakė nei apie pokalbį, nei apie tai, kad jie buvo susitikę. Dažniausiai jų šeimos matydavosi tik per svarbiausius miesto, bei šalies renginius į kuriuos būdavo pakviesti kaip garbės svečiai. Tačiau ir tada nevisada susikirsdavo jų keliai.- Tavo tėvas norėjo parduoti man žemes.

Edvardas sutriko. Per daygybe metų nei vienas Karteris nebuvo pardavęs savo žemių. Jie visada jas pirkdavo ir dabar turi viena iš
pačių didžiausių vynuogyvų visame žemyne.

- Man tėvas nieko neminėjo.- šaltai atsakė Edvardas.
- Mes dar nebuvome galutinai susitarę, tad gal dėl to ir nesakė.
- Kodėl jums reikia tų žemių? Kaip suprantu tai kalbame apie šiaurinę mano žemių dalį?
- Taip, žiūrint iš tavo teritorijos, tai būtų šiaurinė dalis, iš mūsų - pietinė.
- Kam jums jų reikia?- pakartojo savo kausima Edvardas.
- Reikia ne man. Mano dukrai. Tikriausiai pažysti ją. Veronika Davis.

Vos Kevinui ištarūs šį vardą jis prisiminė merginą. Veronika Davis. Viena iš pačių gražiausių merginų visoje Kalifornijoje. Auksinių plaukų, žygdrių, kaip vandenynas akių, nedidelės norytės ir putlių lūpų savininkę. Dar visai neseniai ji jam taip
stipriai patiko. Jis jos geidė, o ji jį atstūmė. Pasakė, kad daugiau nesiartintų prie jos. Nuo to laiko jis jos nematė.

- Ką ji su jomis darys?- nusišypsojas paklausė.
- Aš pats nelabai žinau.
- Gerai. Aš sutinku parduoti žemes. Tačiau, kai ko norėsiu mainais.