Užstrigusi

♣ 39 ♣ Edvardas

<♤♤♤>
Ne. Ne. Ne. Ne. Ne. Veronika negali. Ji negali manęs palikti. Juk aš tiek daug padariau dėl jos. Dėl mūsų. Aš taip stengiausi. Kovojau su visais, kas tik stojo man prieš kelią. Atsisakiau, buvau pasiruošęs, ne, aš esu pasiruošęs atiduoti viską. Absoliučiai visą, turtą... viską viską. Aš tik noriu Veronikos. Nuo pat pirmos akimirkos, nuo mat tos pirmos akimirkos žinojau, kad ji bus mano, ji turi būti mano. Tik mano. Tačiau jos nebėra.
Aš nespėjau. Nespėjau taip greitai susigaudyti įvykiuose. Nespėjau suprasti, kad ją prarandu. Atrodo vos vieną akimirką Veronika buvo laiminga, nulipo laiptais ir mes buvome pasiruošę važiuoti pas jos tėvą vakarienės, bet kitą, kitą akimirką aš esu vienas. Visiškai vienas. Sėdau į mašiną ir važiavau link Kevino rančos, galvojau, kad ji ten. Bet kai jau atvykau radau Keviną vieną. Kevinas, jis sedėjo terasoje ir verkė. Tuščiai žiūrėjo į nieką, o jo skruostais riedėjo ašaros. Staiga jis atsisuko ir jo akyse įžiūrėjau pykti. Jis pyko ant manęs? Kodėl? Juk ne aš kaltas.
- Viskas per tave!- sušuko vyras.
- Per mane!?- sušukau aš.
- Taip.- trenkė man per veidą.
Nuo smūgio nukritau, tačiau atsistojau ir buvau pasiruošęs atremti kitą smūgį, bet jokio kito nebuvo. Kevinas nukrito ant grindų ir rakomis pasirėmęs galvą verkė.
- Per tave. Jei nebūtum man grasinęs.- sušnabždėjo.
- Per mane? Tai jūs pats kaltas dėl savo praeities. Pats prisidirbot!
- Tai kad aš nieko nepadariau...- kukčiojo jis.- Juk nieko...

Palikau jį vieną. Nubėgau į Veronikos kambarį ir ten taip pat nieko neradau. Jos nebuvo. Nebuvo nei daiktų, nei nuotraukų.
Visiškai nieko, tik baldai.
Skambinau, paskui vėl ir vėl, ir vėl skambinau, dar ir dar, tačiau nei Ana, nei Veronika neatsiliepė. Po tūkstantojo skambučio atsiliepė Ana, tačiau net nespėjęs paklausti gavau atsakymą, aišku atsakymas nebuvo toks kokio norėjau arba kokio norėjau tikėtis. Ana pasakė: Edvardai prašau nebeskambink, nebetrukdyk, nei man, nei Veronikai. Ji tave metė. Manau šis žodis tau turėtų pasakyti viską, ką tu
privalai žinoti.

Sedėjau bare. Nežinau kuri šiandien diena, nežinau kiek laiko jau geriu. Tačiau vienas dalykas man aiškus – mane metė. Sedėdamas bare ir gerdamas galvojau, kodėl įmanoma pamiršti viską: laiką, datą, vietą, bet niekaip nepamirštu to vieno
vienintelio fakto. Kodėl? Iš pradžių kaltinau ją. Veronika kalta. Paskui save. Juk galėjau ją sulaikyti, galėjau užrakinti kambaryje ir nebeišleisti. Juk galėjau padaryti taip, kad ji būtų užstrigusimano rančoje. Bet nepadariau. Kodėl?
- Gal jau gana?- paklausė barmenas.
- Pilk! Jei sakau, kad piltum vadinasi paėmi tą butelį ir pripili!- aiškinau jam.
- Nusiramink.
- Aš ramus! Aš labai ramus!- šaukiau.
- Mes iškviesime jums taksi, jus paršes mano.- toliau burbuliavo barmenas.
- Nevažiuosiu!- nenorėjau važiuoti, tačiau jau po akimirkos prie manęs priėjo du agresyvūs tipai ir pasisiūlė mane palidėti iki durų.- Gerai! Gerai išeinu! Tik susimokėsiu. Iš kišenės traukiau banknotus, tačiau vietuoj jų iškrito lapelis.
Pasiėmiau jį ir igrūdau atgal į kišenę.
Po dvidešimties minučių jau važiavau taksi mano. Mano. Vienas. Šie du žodžiai taip baisiai skamba, tačiau pabandžiau užsimiršti todėl išsitraukiau lapelį, kuris iškrito bare ir perskaičiau.

Edvardai,
Kad ir ką be sakytum, kad ir kaip be sakytum, aš tavimi nebepatikėčiau.
Nebegalėčiau atverti savo širdies, kurią tu su griausmais užvėriai. Ir šiuo metu negalėčiau pasakyti tau nė vieno gero žodžio. Tačiau noriu paprašyti, kad manęs neieškotum. Taip mums abiems bus geriau.
Žinau, kad jei pasikalbėčiau su tavimi tu klaustum: ar negalime pradėti
iš naujo? Ar negalime pradėti nuo nulio? Aš tau atsakysiu. Ne.
Negalime. Ir net jei numočiau ranka į tai, kad tavimi nebe pasitikėčiau,
nebe mylėčiau, į tave net žiūrėt negalėčiau. Bet yra dar vienas paprastas dalykas. Jį atradau būdama su tavimi. Su visais. Visada norėjau būti mylima, o nei Kevinas, nei mama, nei tu, manęs nemylėjote. O dabar aš
supratau, kas yra tikroji meilė.
Meilė yra laisvė.
Ir dabar, kai ją atradau tikrai negrįšiu į tavo ar Kevino padarytą narvelį. Žodis - ne žvirblis, išskrido, nepagausi. Todėl prašau nei manęs, nei tų savo
išskridusių žodžių nebegaudyti.
Veronika