Užstrigusi

♣ 13 ♣ Edvardas

<♤♤♤>
- Edvardai!!!- per miegus išgirdau brolio šauksmą.- Edvardai!- įsiveržė į kambarį.
- Ko?- užsimiegojęs paklausiau.
- Ko?- tokiu pat balsu pakartojo jis.- Rimtai?- numetė ant mano lovos kažkokius popierius.
- Kas yra?- atsisėdau lovoje ir pasiimiau popierius, kuriuos jis numetė.- Iš kur tai gavai?
- Iš kur gavau?- pasišaipė jis.- Palikai ant darbo stalo. Tikriausiai to rasti neturėjau.
- Ne. Neturėjai.- ranka persibraukiau per išsitaršiusius plaukus. Tuomet išlipau iš lovos.
- Ką tai reiškia?
- Nieko.
- Nieko?- nusijuokė jis.- Gal juokauji?- toliau juokėsi jis.
- Ne, nejuokauju.
- Aš tau neleisiu šantažuoti Kevino!!!- vėl rėkė jis.
- O aš tavo leidimo neprašau!!!- toliau rėkiau ant Džeimso.-Ir iš vis kuo tau taip parūpo Kevinas?
- Kuo man jis parūpo? Edvardai ar tu supranti ką tu darai? Šantažas yra neteisėtas. Už tai gali kalėjime atsidurti!
- Nieko nebus, nesijaudink.
- Gerai, aš viską supratau.- pasakė jis ir pasuko link durų. Tuomet atsisuko ir pridūrė.- Bet kai nudegsi prisimink ką tau dabar pasakiau, tada tu gailėsiesi. Ir tada nebėk pas mane su prašymu padėti.- pasakė šis ir išėjo.

Sedėjau savo kabinete ir peržiūrėjau savaitės finansus, kai į kabinetą įėjo Tifanė ir pasakė, kad atvyko Kevinas ir nori su manimi susitikti. Iš karto paprašiau, kad Tifanė jį įleistų.

Įėjąs į kabinetę Kevinas iš karto atsisėdo prieš mane. Šį kartą nesižvalgė po kabinetą, neapžiūrinėjo daiktų. Tiesiog atsisėdo ir susirūpinusiu žvilgsiu žiūrėjo į mane.

- Aš negaliu.- pasakė Kevinas vos tik išėjus Tifanei.- Negaliu taip pasielgti su savo dukra.
- Nesupratau?- iš tikrųjų supratau kiekvieną jo žodį ir tikrai esu tikras, kad man nepasigirdo jo pasakyti žodžiai. Ir galbūt netgi galėjau jį suprasti, bet aš to nenorėjau. Aš turiu tikslą, jo ir sieksiu.
- Aš nepiršiu tavęs savo dukrai.
- Kodėl?- pasiteiravau.
- Nes ji tavęs nemyli, tu jai nepatinki.
- Kai artimiau susipažinsim ji mane pamils.- patikinau jį.
- Iš kur tu tai žinai? O jei ne?
- Pamils.- grieštesniu balsu pasakiau.
- Aš nenoriu, kad mano dukra kentėtų.
- Aš to irgi nenoriu. Esu šimtu procentų tikras, kad ji bus laiminga. Aš garantuoju tai.
- O kas jei ji myli kitą tik mes to nežinome?- paklausė manęs jis.
- Ne ji neturi.- užtikrintai pasakiau.
- O jei....
- Ne. Neturi.
- Puiku. Tebunie neturi, bet jei ir neturi tai nereiškia, kad bėgs pas tave išskėstom rankom.
- Žinau, aš to ir nesitikiu. Žinau, kad bus sunku. Aš tam pasiryžęs.
- Gerai. Kaip ir sakiau nebūsiu piršlys. Negadinsiu savo dukters gyvenimo, dėl kelių popiergalių, kuriais man grasini, bet...- nutilo jis.
- Bet?- pasakiau paskatindamas jį šnekėti.
- Suorganizuosiu du susitikimus. Tik du.- pabrėžė Kevinas.- Jei per tuos du susitikimus tau nepavyks aš nekaltas. Turėsi du kartus. Visą kitą darysi pats.
- Gerai. Užteks dviejų kartu. Aš susitvarkysiu.
- Gerai.
- Kada bus tie du kartai?
- Pirmas šį vakar. Kviečiu tave vakarienės į savo rančą.
- Ranča netinka.- pasakiau.
- Tai ko tu nori?
- Šiam vakarui užrezervuosiu staliuką Sierra Mar restorane. Jūs pasirūpinsite, kad Veronika atvažiuotų su jumis, ji turi palikti savo mašiną namuose.
- Ir kas tada?
- Vakarienės metu jums ar jūsų žmonai pasidarys negera ir jūs dviese išvažiuosite ir paliksite mus vienus. Juk tai galite padarysti tiesa?
- Tai padaryti galiu, bet... bet jei Veronika sužinos tiesą ji atsižadės visų. Tavęs, manęs, Elenos – visų mūsų. Tad pasistenk, kad ji nesužinotų. Niekada. Kaip minėjau nenoriu prarasti dukros.
- Ir neprarasi.- patikinau jį.- Kada bus antras kartas?
- Antras kartas bus po savaitės.
- Kodėl? Kodėl butinai po savaitės?
- Po savaitės bus Paulos, Tailerio mažylės, krikštynos. Veronika bus jos krikštamotė. Kiek žinau krikštatėvis dar neišrinktas. Pabandysiu įpiršti Katerinai tave.
- Katerinai?
- Tailerio žmonai.
- Gerai. Net ne gerai, o puiku.- apsidžiaugiau aš.

Paisėmiau nuo stalo telefoną ir paskambinęs Tifanei paprašiau, kad ateitų.

- Kvietėte pone Edvardai?- paklausė Tifanė įėjus į kabinetą.
- Taip kviečiau. Man reikia, kad užsakytum keturvietį staliuką Sierra Mar restorane.
- Kuriai dienai?- pasiteiravo ši.
- Šiandienos vakarui.- pasakiau pasižiūrėjęs į Keviną.
- Kelintai valandai?
- O kiek dabar?
- Dvylika.
- Gerai, Kevinai, kada jums tiktų?
- Manau Veronika darbą baigs šeštą, nors tiksliai nežinau, ji nenuspėjama. Manau, kad aštuntą vakaro būtų tinkamiausias laikas.
- Gerai. Tifane užsakyk aštuntai vakaro keturvietį staliuką.
- Gerai pone Edvardai.- pasakė ji ir išėjo.
- Iki vakaro.- pasakė atsistojęs Kevinas.
- Turiu klausimą.
- Tai klausk.
- Ką pasakysit Veronikai apie šį vakarą?
- Nesakysiu nieko.
- Kodėl?
- Nes jei pasakysiu ji sugalvos milijoną ir dar vieną priežastį kodėl negali ir nenori važiuoti.
- Tai ką jūs jai tada sakysit?
- Pasakysiu, kad vyks vakarienė, kurioje ji privalo dalyvauti.
- Ir tada?
- Kai įlipsim į automobilį ir pradėsim važiuoti link restorano pasakysiu, kur, kodėl ir su kuo.
- Kodėl?- nesupratęs paklausiau aš.- Kaip paaiškinsit kodėl?
- Pasakysiu, kad pavargau nuo dviejų šeimų kvirčų ir noriu juos nutraukti.