Užstrigusi

♣ 21 ♣ Edvardas

<♤♤♤>
Stovėjau ir šnekėjau su Nikole, tačiau vis kas kelias minutes atsisukdavau į tą pusę, kur išėjo Veronika, pažiūrėti ar ji negrįžtą. Tačiau ji vis nesirodė. Po gerų penkiolikos minučių pasirodė Aleksas. Nuo praeinančio padavėjo pasiimė stiklinę vikio ir užsivertęs ją visą išgėrė, tuomet pasiėmė kitą ir grįžo prie staliuko, prie kurio stovėjome. Nikolė pažiūrėjo į jį, lyg klaustų kodėl jis taip elgiasi, o jis tik nusišypsojo ir viskas.
Po kelių minučių grįžo Veronika. Iš veido ji atrodė gerai, na ką čia gerai, ji atrodė stulbinančiai, bet pažiūrėjęs į akis galėjau pamatyti, kad jai tikrai nėra gerai. Todėl vos tik jei priėjus aš iškarto, viena ranka ją apglėbiau. Mačiau, kad Aleksui tai labai
nepatiko, bet man buvo nusispjaut.
- Viskas gerai?- pasilenkęs prie jos tyliai, kad tik ji girdėtų, paklausiau.
- Mhn.- atsakė ji.- Viskas gerai.- užlūštančiu balsu pasakė ji.
- Tu tuo tikra?- dar kartą paklausiau.
Veronika pažiūrėjo man į akis ir garsiai paklausė:
- Gal jau galim važiuoti? Noriu kuo greičiau nusiimti šiuos batelius, nes jie jau pradėjo man trinti kojas.- pasakė ji ir šiek tiek nusišypsojo.
- Žinoma.- atsakiau.
Su visais atsisveikinome. Tiksliau gal su visiais atsisveikinau tik aš. Nes Veronika atsisveikino tik su Kajumi ir išėjo, aš greitai atsisveikinęs su visais išbėjau paskui ją.
Važiavome tylėdami. Veronika visą laiką, visas dvidešimt minučių, tylėjo ir nusisukusi nuo manęs žiūrėjo pro langą. Ką jie kalbėjo? Ar jie kalbėjosi? Ką jis jai tokio pasakė, kad Veronika
taip pasimetė. Juk jie nebendravo jau labai daug metų. Net ketverius. Po to jų susitikimo jos kabinete, jie daugiau nesimatė ir aš tai puikiai žinau. Aleksas dingo. Jo nerado mano draugas, kuris iškapstė visą informaciją apie jį. Ketverius metus jis lyg neegzistavo. O dabar pasirodė apsirengęs kaip mes, su sužadėtine
pašonėje. Jei aš būčiau Veronikos brolis, arba jei Aleksas būtų taip pasielgiąs su mano seserimi, kurios aš neturiu, aš jį būčiau užmušiąs už tokį jo elgesį.
Važevome į Sunset Tower Hotel, šią naktį turėsime nakvoti ten, o ryt skrisime namo.
- Veronika, Nikolė siūlė kurią dieną visiems kartu susitikti. Ką tu manai?- paklausiau likus kelioms minutėms iki viežbučio.
- Ką?- atsisukusi paklausė ji.
- Nikolė siūlė kurią dieną visiems kartu susitikti.
- Kokia Nikolė?- pasimetusi paklausė ši.
- Ta su kuria šiandien susipažinom. Nikolė White ir Aleksas Moris atsimeni?
- Kodėl nori susitikti?
- Tu jai patikai. Ji mano, kad galėtume kurią dieną papietauti arba pavakarieniauti kartu.
- Ir ką tu atsakei?
- Kad jei tu sutiksi, tada ir aš sutinku.- Veronika pasimuistė sedynėje.
- Kur jie gyvena?- paklausė Veronika.
- San Fransiske.
- Aišku.
Nuvaževę iki viežbučio išlipome. Veronika norėjo eiti į kambarį,
bet aš pasiūliau pakilti ant stogo.
Sedėjome prie vieno iš staliukų ant viežbučių stogo. Buvome vieni. Tikriausiai jau visi miega, nes buvo ketvirta valanda ryto.
- Ši diena buvo labai graži.- pasakiau aš.- Buvo labai gražus renginys.
- Surinko labai daug pinigų.- pasakė Veronika.
- Taip.
Persimete keliais žodžiais vėl tylėjome, vėl sedėjome taip, lyg būtume atskirai. Lyg ji būtų kažkur toli, nors sedėjo visai šalia.
- Aš sutinku.- tyliai pasakė Veronika.
- Ką?- nesupratau ką ji pasakė.
- Aš sutinku.- pakartojo ši.
- Pavakarieniauti su Aleksu ir Nikole?
- Ne, ne.
- Tai su kuo?- pasimetęs paklausiau.
- Sutinku... už tavęs tekėti.
Aš pasimečiau. Tikėjausi to, bet ne taip greitai. Veronika sutiko, dabar ji mano.
Paėmiau ją už rankos, atsukau jos veidą į save. Ji vos vos nusišypsojo. Aš išlėto prisiliečiau jos lūpas savosiomis. Po kelių akimirkų ji pravėlė burną ir įsileido mane į vidų.
Bučiavomės ilgai, paskui nusileidome liftu iki jos kambario. Įėjęs į kambarį uždariau duris ir prirėmiau Veroniką prie jų. Iš pradžių rankose laikiau jos veidą, tuomet jos nukeliavo jos kūnų žemyn. Atsegęs užtrauktuką nutraukiau suknelę. Ji atseginėjo mano lemenės sagas, tuomet marškinių sagas. Po kelių akimirkų likome be drabužių.
Paguldžiau Veroniką ant lovos ir užguliau ją. Jos rankas iškėliau
jai virš galvos ir nusėjau jos kaklą bučiniais, tuomet leidausi žemyn.
Įšlėto įėjau į ją. Tuomet mano judesiai greitėjo. Buvo taip gera. Veronika nuostabi, ji puiki ir nuo šiol ji – mano.
- Tu esi mano.- pasakiau jai, kai ji gulėjo šalia manęs.
Gulėjau apkabinęs ją, o ji padėjusi savo galvą man ant krutinės, buvo taip malonu.- Myliu tave.
Veronika neatsakė nieko. Tik giliai atsiduso, o paskui užmigo.